Noriu išsiaiškinti, ką reiškia ši frazė, nes Kelių eismo taisyklėse (KET) tokios frazės „kelių gaidelis“ nerandu.
Norom nenorom kyla klausimas, ar toks žmonių apibūdinimas nėra asmenų žeminimas? Kokia sąsaja tarp Kelių eismo taisyklių pažeidėjo ir naminio paukščio – gaidelio?
Jei Lietuvoje viešai KET pažeidėją vadina kelių gaideliu, tai peršasi mintis, kad galimi ir kiti variantai – ožys, bezdžionė ir panašūs.
Kur skirtumas?
***
Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos katedros prof. dr. Irena Smetonienė paaiškino, kodėl „kelių gaidelis“ – tinkamai vartojamas pasakymas.
„Žmones apibūdinti pasitelkus tam tikras gyvūnų savybes yra senas paprotys. Mūsų protėviai stebėjo juos supančią gamtą, matė gyvūnų elgseną vienu ar kitu momentu, todėl dažnai žmogų lygino su kokiu nors gyvūnu: gudrus kaip lapė, bailus kaip kiškis, greitas kaip stirna, stiprus kaip lokys ir t.t.
Iš tokių apibūdinimų radosi pravardės, kurios vėliau tapo pagrindiniu žmogaus įvardijimu – pavarde. Dar geriau buvo matyti naminių gyvūnų savybės, nes su jais žmogus buvo kasdien, tikėtina, kad juos ir pažinojo geriausiai. Kad ir skaitytojos minimas gaidys arba gaidelis.
Įvairiuose pasakojimuose minimas ne tik gaidžio plunksnų gražumas ir balso skardumas, bet ir agresyvumas. Jeigu žmogus yra agresyvus, tai kodėl jo negalima pavadinti gaidžiu? Štai „Lietuvių kalbos žodyno“ trečioji (perkeltinė) žodžio gaidys reikšmė kaip tik tai ir paliudija:
3. prk. priešgina, peštukas: Tas gaidys tuoj šoks tau in akis (Rudamina). Eik tu, gaidy, ko čia dabar puldinėji prieš vyrą! (Šiluva). Jų Vincas tai tikras gaidukas (Geistarai). Vai tu gaiduk, nekibk man į akį, bo gausi mušti (Gudeliai).
„Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“ teigia, kad ir dabar gaidžiu pavadinamas karštas, linkęs muštis žmogus.
Taigi, anksčiau žmonės buvo gamtos dalis, save ir aplinkinius lygino su augalais, gyvuliais ir žvėrimis, o šiandien esama tokių, kurie universitetus baigia nematę gyvo gaidžio ar karvės, todėl natūralu, kad XXI a. jaunimui sunku suprasti, kodėl agresyviai besielgiančius gatvėse ar keliuose imta vadinti gaideliais.
Tiesa, viename portale teko skaityti ir šiuolaikinį kelių gaidelio apibūdinimą: „Kelių gaidelis – nebrandus vyras prie nebrangaus automobilio vairo“. Ar tik nepretenduoja posakis tapti terminu? Gal netrukus jį ir oficialiuose dokumentuose pamatysime?
Beje, ankstesnis tokių išsišokėlių apibūdinimas buvo „kelių erelis“. Vargu ar mūsų protėviai buvo gerai išstudijavę erelio savybes, greičiausiai pasipūtusio, agresyvaus, siekiančio į save atkreipti dėmesį erelio įvaizdį bus suformavę XX a. antrosios pusės animaciniai filmai, tačiau to užteko, kad kelių chuliganams priliptų tokios pravardės.
Tačiau dabar šis apibūdinimas pakeistas „gaideliu“.
Ar galimi kitokie žmonių įvardijimai? Tikrai taip. Tą, kuris vienos krypties eismo gatvėje važiuoja prieš eismą ir susitikęs priešais pagal taisykles važiuojanti vairuotoją gestais bei mirksėdamas šviesomis reikalauja trauktis iš kelio, drąsiai galima vadinti kelių oželiu.
O tą, kuris važiuodamas gadina orą, galima pavadinti ir kelių bezdžione, nes vaikai sako, kad „bezdžionė“ (nepainioti su beždžione!) yra nuo žodžio „bezdėti“.
Taigi, lietuvių kalbos galimybės ir lietuvių kūrybinės galios bei fantazija neišsemiamos. Manau, kad po keliolikos metų iš panašių įvardijimų bus galima parašyti jei ne mokslo darbą, tai bent gerą straipsnį“, – spėjo I.Smetonienė.
