Pradėkime nuo to, kad buvo karšta, netgi labai karšta diena. Senai tokių karščių nebuvo. Ėjau su drauge į upę nusimaudyti. Tačiau mano matytas vaizdas privertė verkti porą dienų.
Pamačiau seną šuniuką. Šuniuko bliudelyje supuvęs maistas, vandens nėra išvis. Šuo pririštas prie trumpos grandinėlės, kuri pririšta prie būdos. Aplinkui net žolytės lopinėlio nėra. Ausytės kruvinos. Priėjau, paglosčiau... Maniau, įkąs, tačiau gyvūnas prisispaudė prie žemės. Matyt, buvo ne glostomas, o skaudžiai mušamas.
Sukrečia tai, kad jis taip paliktas jau porą savaičių. Per tokius karščius. Šeimininkai – asociali šeima, atvažiuojanti kartą per savaitę. Pačių šeimininkų vaikams ne kartą buvo iškviestos vaikų teisės. Taigi neprižiūrimas netik šuo, bet ir vaikai. Gėda, didžiulė gėda dėl tokios supuvusios liaudies. Per didelius karščius pririša šunį ir palieka nudvėsti... Gerai, kad bent kaimynai pamaitina. O gyvūnų tarnyba kviesta ne kartą.
Paimčiau šunį, prižiūrėčiau.. Tačiau brangiosios Lietuvos įstatymai man to neleidžia. Mat būčiau apkaltinta vagyste. Nieko, ničnieko negaliu padaryti.. Tarnybos akimis šuo gyvena labai normaliai. Nesu skystas žmogus, bet verkiau – verkiau kaip mažas vaikas.
Gerieji žmonės, atkreipkit į tai dėmesį. Kiek dar vaikų, gyvūnų bus žalojami, kol valdžia susivoks keisti įstatymus? Gėda, Lietuvos liaudie, gėda...
