Kas rytą, kol nuožmieji protestuotojai ramiai parpia palapinėse, iš viešojo transporto išlipę keleiviai ramiai pralenda pro šią juostą ir drožia savo keliais – dažniausiai vedančiais į darbą. Bet ne šiandien. Vos prisiartinusi prie „draudžiamos teritorijos“ ir ruošdamasi kirsti kampą per aikštę išgirdau pareigūno reikalavimą trauktis ir apeiti aikštę.
Balso tonas nieko gero nežadėjo, tad paklusau reikalavimui ir pamačiau, kaip mane apšaukęs pareigūnas vėl grįžta iš kur atėjęs ir įsitaiso saulėkaitoje ant suoliuko.
„Na ir geras darbas“, – šyptelėjau pati sau ir jau ketinau nužingsniuoti savo reikalais, kai pamačiau, kad mane „paauklėjęs“ ponas darbuojasi ne vienas – jų keliolika ir visi maloniai šildosi rytinės saulės spinduliuose, kalbasi, juokauja. Žodžiu, puikiai leidžia laiką žalių pievelių, balandžių ir tuščios aikštės bei laisvų suoliukų teritorijoje.
Suprantu, kad demokratiškoje šalyje teisė protestuoti turi būti gerbiama, bet kiek mokesčių mokėtojams kainuos būrio pareigūnų laikymas prie Vyriausybės, jei protestuotojai ten sėdės iki Kalėdų?
Negaliu kaltinti mane apšaukusio pareigūnų – jo darbas žiūrėti, kad niekas nelandžiotų, kur staiga tampa „negalima“, bet kodėl iki šiol niekas tos juostos taip nesaugojo?
Atsakymo ilgai ieškoti nereikėjo: pasirodo Vyriausybės rūmai antradienį paryčiais patyrė tikrą nuogalių ataką, kai vaikinas ir mergina nusimetė drabužius ir perplipę „Stop“ juostą nuskubėjo prie pastato durų. Abu buvo išgėrę. Ir abu nubausti už smulkų chuliganizmą.
Neturėjau ryte ketinimų nusirengti prie Vyriausybės, kaip ir tikriausiai kelios tuo pačiu keliu norėjusios eiti vyresnio amžiaus moterys, kurios pamatę kas nutiko, baukščiai susižvalgė ir pakeitė savo maršrutą, bet ar tikrai dėl dviejų nuogalių staiga prireikė tokio būrio pareigūnų? Kas už tai mokės?
Žinoma mes, tie, kurie gali pasidžiaugti šiuo vaizdu pakeliui į darbą, kad paskui visą dieną galėtų susikaupę dirbti, neabejodami jų sumokami mokesčiai panaudojami tinkamai.
