Manau, kad Kęstutis negali būti labiau nutolęs nuo tiesos. Juk nesunku apsidairius pamatyti ir suvokti, kad dabartinė Rusija su visais kariniais paradais, grūmojimu kumščiu mums ir Vakarams bei džiugiais šūkiais (Krymas mūsų ir pan.) ir buvo ta karta, kuri užaugo su čeburaškomis, krokodilais genomis ir kitais senosios animacijos herojais.
Tuo tarpu Vakarai, demonstruojantys meilę demokratijai, tolerancijai, žodžio laisvei ir pasiaukojimui augo su „Transformeriais“, „Vėžliukais nindzėmis“, „Kempiniuku Plačiakelniu“, o Barackas Obama dar ir šiandien su malonumu šiuos filmukus žiūri.
Tad ar išties galima teigti, kad senoji animacija puoselėjo ir ugdė gerąsias žmonių savybes?
Be visų gerų dalykų Lietuvoje labai dažnai matome alkoholizmą, apsileidimą ir tinginystę, nenorą dirbti ar kaltinimus valdžiai dėl mažų atlyginimų (neva Butkevičius neleido kažkam mokykloje namų darbų daryti, o Kubilius universitete trukdė egzaminams ruoštis) bei užsikapojimus kaimuose kirviais ar vaikų skandinimus šulinyje.
Juk šie žmonės veikiausiai taip pat su senąją animacija užaugo. Kodėl jie tapo tokiais, kokie tapo? Ar tikrai ne dėl to, kad senoji animacija nuolat ir atkakliai mokė: „klausyk vyresnių“, „užauk ir duok atgal savo skriaudėjams, nes niekas tavęs neapgins“? O tėvai vaikus lupa ir piestu stojasi prieš įstatymą, draudžiantį smurtą, ar ne todėl, kad pingvinuką Lolo tėtis lupo?
O kalbant apie valdžią, ar senoji animacija išmokė mūsų politikus būti dorais ir sąžiningais? Nesusigundyti kyšiais, kaip kad nesusigundo dauguma Vakarų šalių politikų?
Akivaizdu, kad sovietinėje erdvėje nebuvo filmukų, kur korumpuotiems politikams rankas ir kojas išsukinėja Betmenas (taip, ne visuomet jis su maniakais ir pamišėliais bei mutantais kovoja, labai dažnai su korumpuota valdžia, korumpuota ir mafijai parsidavusia policija ir t.t.). Tad ir suvokimo, kad korupcija yra tai, su kuo kovoti reikia – neatsirado.
Juk visose šalyse, priklausiusiose Sovietų Sąjungai, šiandien klesti didesnė ar mažesnė korupcija, ir žmonėms yra įprasta duoti kyšius ligoninėse, gauti atlyginimus vokeliuose, pirkti kontrabandines cigaretes. Deja, bet iš senosios animacijos mūsų politikai veikiausiai išmoko, kad net ir primelavus, o melui paaiškėjus – nieko nenutinka, visi atleidžia ir toliau draugiškai gyvena.
Tad nieko keisto, kad užaugę su tokia animacija, politikai meluoja ir sugauti tikisi atleidimo, o tauta vis atleidžia ir atleidžia, nes reikia mokėti gyventi draugiškai, kaip sako katinas Leopoldas.
Tuo tarpu Vakarų animacija moko, kad atleisti galima tik iki tam tikros ribos, nes egzistuoja ir toks blogis, kuriam atleisti negalima – jį reikia sunaikinti nukertant galvą, užmetant atominę bombą. Ir net tą padarius reikia išlikti budriam ir pasiruošusiam toliau kovoti, nes blogis suranda įvairiausių būdų sugrįžti.
Lygiai taip pat korumpuotiems politikams nei Supermenas, nei Betmenas, nei Žmogus voras ar transformeris neatleidžia ir nepasiūlo daugiau taip nedaryti ir gyventi draugiškai. Ne – nusikaltėliai teisiami ir keliauja į kalėjimus ilgiems metams, kartu pamokydami vaikus, kad ne tik būt korumpuotiems negerai, bet kad ir teisti kitų patiems negalima.
Žiūrėdami „Geležinį žmogų“ vaikai Vakaruose mokomi, kad būti turtingam ir protingam yra gerai, bet dar geriau yra užsiimti filantropija ir nebūti Skrudžu Makdaku.
O mūsų verslo elitas augo nuo vaikystės žinodamas, kad jei bus revizija bazėje (kurioje jau viskas išvogta), galima išsigelbėti imituojant vagystę, tik kad tai turėtų daryti ne girtuokliai.
O kaip su labdara? Yra Lietuvoje verslininkų, kurie išdidžiai rėžia, kad pinigus labdarai aukoja tik tie, kieno sąžinė nešvari, mat ir senoje sovietinėje animacijoje taip daroma buvo.
Aišku, naivu ir kvaila būtų viską vertinti per filmukų prizmę, nes augančius žmones suformuoja ir gyvenimui parengia visa krūva veiksnių. Bet, manau, kvaila manyti, kad šių dienų ir senesni Vakarų filmukai skatina žiaurumą ir negailestingumą.
Nėra tas mūsų jaunimas nei negailestingas, nei žiaurus, tad, nors populiariai manoma, kad filmukai ir kompiuteriniai žaidimai skatina smurtauti, dažnu atveju plėšikauja, smurtauja ir nusikaltimus daro tas jaunimas, kuris ne prie kompiuterio ar televizijos ekrano sėdėjo, bet laiptinėje saulėgrąžas gliaudė ir kurio tėvai per naktį nepasigesdavo.
Reziumuojant, manęs nė kiek negąsdina, kad mano vaikai žiūri „Cartoon Network“ ir apie gyvenimą mokosi iš ten rodomų filmukų.
Nors iš šalies jie kartais tikrai atrodo kaip robotų, ateivių ir mutantų kapojimasis tarpusavyje kardais, visi šie filmukai (skirtingai nei „Maša ir lokys“) moko mano vaikus atpažinti blogį, su juo kovoti atiduodant paskutines jėgas (nepaisant nieko) bei niekada nedaryti kompromisų su sąžine, užsimerkiant prieš neteisybę.
Mat kai laimi blogis, tai sudega, susprogsta pasaulis, o nesistengę herojai praranda šeimą ir draugus. O juk net pats mažiausias vaikas suvokia, kad šeima ir draugai yra tai, už ką verta kovoti ir kas pasaulyje yra brangiausia.
