„Perskaičiusi kalbininkės paaiškinimą apie žodelį „pyst“, šnektelėjau apie tai su pažįstama mokytoja. Iš jos išgirdau, kad daugeliui nepadoriai skambantis žodis „krušti“ irgi yra normalus žodis.
Labai nustebau! Nuo vaikystės žinojau, kad dulkinti tai galima ir kilimus, bet jau krušti... tik triušiai tą daro. Gal tada ir kitus keiksmažodžius įteisinkim?“ – klausė „Bendraukime“ skaitytoja.
Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos katedros prof. dr. Irena Smetonienė ir vėl sutiko paaiškinti šio žodžio reikšmę.
„Galiu pasakyti tik tiek – vargšai žodžiai, jeigu jiems reikšmes suteikiame pagal savo sugedimo laipsnį… Šį kartą klausiama apie vieną iš nekalčiausių žodžių. Ir vėl pažiūrėkime, ką mums sako „Lietuvių kalbos žodynas“.
krùšti
1. grūsti piestoje grūdus, kad nukristų luobos: Krušia miežius, bus kruopų (Lyduokiai). Nekruštų miežių prastos kruopos (Užpaliai). Kviečiai reikia krùšti, tai gerai suvirs ir bus minkšti (Želva). Jų blynai visai neskanūs, turbūt nekruštų miežių (Obeliai). Ragaišio turbūt jau užsinorėjot, kad miežius krùšat (Surviliškis). Kruštinaĩ: Kruštinaĩ sukrušė kruštienę (Grūžiai). Čia pat krùšos miežius kruopoms, grucei ir avižas šustiniams (Vaižgantas).
2. grūsti, trinti, smulkinti: Krùša košę (Plungė).
3. grumdyti (plaunamas daržoves): Ona su grūstuvu krùša burokus (Šiauliai).
4. daužyti, plūkti: Sunkūs kareivių batai plūko kelius, krušo plentus (iš raštų). Ledai krùša rugius (A. Juškos žodynas).
5. kimšti, murdyti, grūsti: Obulus tik krùša į kešenes, nėko neveiza (Šilalė). Pagrobė skalą ir uždegęs krušo liepsną į baisų reginį (Lazdynų Pelėda).
6. įkyriai siūlyti, brukti: Nekrùšk to savo tavoro, ans nėkam netikęs (Kvėdarna). Krùša piningus į akis, kad atiduočio prekę pigiau (Varniai).
7. badyti, daužyti, gurinti: Tenai krùšasi (smarkiai šaudosi iš patrankų) (Ėriškiai).
8. valgyti, kimšti; kramtyti, krimsti: Ką tu čia kruši? (Leipalingis). Visi susėdo krùšti (Marijampolė). Kad atsisėdot, tai kruškit! (Panevėžys). Ar jau nèkruši? (Geistarai). Krùša sausą duoną lygiai nei valgęs, nei matęs (labai noriai) (Tauragnai). Išalkęs Jonukas kad krùša sausą sūrį net apsiseilėjęs (Anykščiai). Jis kruša saldainius kap voverė riešutus (Liškiava).
9. glėbesčiuoti, grumdyti: Vyrai tik kruša mergas, ir tiek (Linkuva).
10. siausti, išdykauti: Krùšas, kuliasi tarpu savęs, siaučia (Šilalė).
11. stumdytis, grūstis, lįsti: Ėmė kruštis, važiuoti žmonės (Ėriškiai). Vaikai, ko jūs čia krùšatės?! (Kalvarija). Kokios daugybės gyvuliukų grūdosi ten ir krušosi! (J. Balčikonis).
12. varyti, vyti: Krùšk bandą į ganyklą ir eik šieno grėbti (Kvėdarna).
Taigi, žodžio išsiginti negali nei žemaičiai, nei aukštaičiai, nei suvalkiečiai, net geraširdžiai dzūkai. Kaip matome, ne gėda jį vartoti buvo Vaižgantui, Lazdynų Pelėdai ir net J.Balčikoniui – bendrinės kalbos puoselėtojui. Šis žodis turi net 30 vedinių, tokių kaip kruštienė, kruštinė, kruštiniai, kruštinis, kruštinys ir t.t.
Tarp jų ir kruša – terminas, kurį vartoja meteorologai, manau, vartoja ir tie, kurie paties veiksmažodžio bijo kaip velnias kryžiaus. Beje, kitaip negu žemaitiškasis ištiktukas „pyst“, žodis „krušti“ yra ir „Dabartinės kalbos žodyne“, tiesa, su žyma „šnek.“ (šnekamosios kalbos):
krùšti, ~a ~o
1. grūsti piestoje grūdus: K. miežius, dobilų sėklas.
2. mušti, daužti: Dantis, langus k.
3. prk. godžiai valgyti, kimšti.
Koks būtų viso to moralas? Ogi toks, kad nei „pyst“, nei „krušti“ neišgirsime viešai iš prezidentės, valstybės tarnautojų, dėstytojų ar mokytojų. Tačiau artimoje aplinkoje vartojame gyvą kalbą, ją lemia pašnekovai ir susikalbėjimo kodas.
Tik ką tada daryti su kruša? Gal atsiras siūlymų irgi viešai uždrausti? Dėl šventos ramybės, kad kam nesukeltų negerų minčių, kad mokiniai negirdėtų? O gal… čia jau visko prisiūlys komentatoriai…“ – spėjo I.Smetonienė.
