Perjunginėju kanalus, rodo „Prieš srovę“. Staiga pamatau televizoriaus ekrane ponią Laimą Paksienę, laikančią už pavadėlio savo išgarsėjusį vilkšunį.
Gal būčiau perjungusi, bet viena smulkmena sustabdė – ogi stambus šuo, apkandžiojęs moterį, vis tiek be antsnukio!
Žinot, net rankos nusviro iš bejėgiškumo. Juk tas šuva ką tik užpuolė žmogų!
„O jei kas mane užpuls, ką aš tada darysiu?“ – verksmingu mažo vaiko balseliu ginasi ponia. Tolimesni šios ponios pareiškimai privertė dar labiau pasibaisėti. Kaip sakoma, atvažiavom...
Paprašyta pakomentuoti situaciją, ponia Laima vėl prabilo nuskriausto vaiko intonacijomis ir pareiškė, kad kaimynė yra konfliktiška asmenybė ir ją, ponią Laimą, tokia moters reakcija į užpuolimą nustebinusi. Esą nedorėlė, sukandžiota vilkšunio, išdrįso prikalbėti poniai Laimai nemalonių dalykų.
Po galais... Tai ko ponia tikėjosi? Kad kaimynė puls jai po kojomis ir nuolankiai padėkos už garbę būti paženklinta Paksų šuns dantimis? Kad pamačiusi atlekiantį vilkšunį nepuls gelbėti savo šuniuko, o skubiai pateiks jį ponios Laimos augintiniui ant lėkštutės, kad vilkšunis jį patogiai sukramtytų? Ir dar druska pabarstys?
Kokios reakcijos, išskyrus baimę ir pasibaisėjimą, iš savo kaimynės ponia Laima tikėjosi sulaukti?
Gerai, kad ponia Laima bent pademonstravo supratingumą dėl to, kad kaimynė griebė į glėbį savo šuniuką, į kurį metėsi Paksų vilkšunis. „Aš ją visiškai pateisinu“, – kalbėjo ji.
Žiūrėjau į tą didelį, gražiai nuaugusį vilkšunį, lojantį ir tampantį pavadėlį, ir galvojau: et stebuklų šalis, kurioje gyvenu. Jei koks kiemsargis sugalvotų krimstelėti tautos išrinktajam, jo žmonelei ar dukrelei į kinką, jau kitą dieną šis agresyvus šunėkas būtų užmigdytas, o šeimininkas, ko gero, būtų ilgai tampomas po teismus, kol iš jo išsiurbtų ir paskutinius pinigus, ir paskutinius orumo likučius.
Staiga sukrustų visokios institucijos, ir po Vilnių imtų zuiti pareigūnai, gaudantys be antsnukių ir pavadėlių vedžiojamus šunis. Ir nesvarbu, kokio tie šunys didumo. Būtų išleisti kokie trys ar keturi įstatymai, varžantys sužvėrėjusių šunų ir jų šeimininkų teises, o baudos už šuns vedžiojimą ne pagal taisykles ūmai pašoktų iki debesų.
O štai jei moteriai krimsteli tautos išrinktojo jaunas ir nepatyręs šuva, jis ir toliau gali laisvai bėgioti be antsnukio. Jo šeimininkė verksmingu balseliu gali skųstis blogos kaimynės blogais pasisakymais ir šioje situacijoje jaustis nuskriausta. Įžeista šiurkščiai pasakytais žodžiais.
Lietuvoje nesvarbu, koks šuo laksto be antsnukio – agresyvus ar taikus. Svarbu, kieno...
