Pirma. Manau, kad prekybos centrai uždirbs. Nes bus paskelbtas koks nors didysis gegužės mėnesio išpardavimas su dirbtinai išpūstomis, o po to specialiai sumažintomis kainomis. Tada žmonės subėgs apsipirks savaitei į priekį, bijodami kitas tris dienas badauti. Juk po to dalyvaus akcijoje ir negalės užbėgti į parduotuvę. Rezultatas – paprastas žmogus išleis daugiau nei planavo, o parduotuvė uždirbs.
Antra. Uždirbs ir mūsų kaimynai lenkai. Mes savo pinigus paliksime jų parduotuvėse, o mūsų ekonomikoje ims stigti apyvartinių pinigų. Taps sunkiau mokėti pašalpas, medikų, mokytojų ir kitų atlyginimus...
Ar nuo to mums bus geriau? Vienareikšmiškai – ne.
Lietuvoje finansiškai raštingi tik 39 % suaugusiųjų, kai turtingose šalyse šis procentas žymiai didesnis. Ką tai reiškia? Jei apie raštingumą kalbėtume plačiąja prasme ir sakytume, kad tiek žmonių Lietuvoje yra raštingi, tai suprastume, jog skaityti ir rašyti moka tik 4 iš 10 žmonių – kitus 6 lengvai galime apgauti.
Tas pats yra ir su finansiniu raštingumu. 4 iš 10 Lietuvoje supranta, kas tai yra finansinis raštingumas, kaip veikia ekonomika, ir žino, kaip elgtis su pinigais. Likę 6, deja, nesupranta. Jiems pamojavai akciniais pomidorais ir jie nubėgo jų pirkti, parėkei, kad kalafiorai per brangūs – jie irgi tą rėks, pasakei, kad prekybos centras bankrutuos, jei tris dienas neisi į jį, ir jie tuo tikės.
Koks tikslas neiti į parduotuves? Kad jos sumažintų kainas? Kainas gali sumažinti konkurencija ir protingas apsipirkimas. Kada pastarąjį kartą palaikei smulkųjį verslą? Parėmei ne tik žodžiu, bet ir veiksmu – pirkdamas? Kada kartu su smulkiuoju verslu stojai kovoti už jo teises?
Smulkiajam verslui taikomi beveik tokie pat reikalavimai, kaip ir stambiajam, kaip buvo rašyta straipsnyje „Booking.com“ apdovanotas lietuvis prabilo apie verslo žlugdymą“.
Analogišką straipsnį gali parašyti ir tos, kurios namie kepa tortus bei daro sumuštinukus pagal užsakymus, tik jos net legaliai veikti negali, nes reikalavimai tokiems verslams yra praktiškai tokie patys, kaip stambiosioms kepykloms. Anglijoje tai gali daryti namie, o pas mus – ne. Kalbama apie mokesčių surinkimą, o koks gali būti mokesčių surinkimas, kai net uždirbti legaliai neleidžia?
O tada štai nėra iš ko mokėti normalių pašalpų tiems, kam jų iš tikrųjų reikia. Taip ir susidaro tokia situaciją, kokią aprašė moteris, iš buvusios emigrantės išgirdusi, kodėl negrįžta kiti.
Ar ne laikas būtų išeiti į gatves ir reikalauti valdžios sutvarkyti įvairias sritis? Pirmiausia – duoti žmogui galimybę legaliai uždirbti, užsiimant smulkiuoju verslu. Jei žmogus yra remiamas, neatimti jo pašalpos už netikėtai „įkritusius“ kelis eurus, o sudaryti galimybę dirbant pasiekti bent 200 eurų nuolatines pajamas vienam šeimos nariui ir tik tada nurėžti paramą. Sutvarkyti uždirbamą minimumą taip, kaip skaičiuoja bankininkai prieš duodami paskolą.
Jeigu bankininkai teigia, kad žmogui, sumokėjus už paskolą, pragyvenimui turėtų likti 400-500 eurų, vadinasi, mūsų minimumas turėtų būti bent pusantro karto didesnis. Tam, kad galėtum oriai gyventi net ir augindamas vaiką. Suvokimas ateina iš finansinio raštingumo.
Ką siūlau daryti dabar? Neiti į prekybos centrus, o ieškoti mažų parduotuvėlių. Užsukti ir į šeimos parduotuves, kurios net pavadinimų neturi. Pirkti turguje – iš bobučių ir ūkininkų. Tartis dėl daržovių, pieno, mėsos su konkrečiais ūkininkais. Pirkti gamintojų parduotuvėse. Jei turit draugę, kuri auginą vaiką, sunkiai verčiasi ir nuostabiai kepa bandeles bei duoną – pirkit iš jos ir dar kitus paskatinkit.
Stenkitės atsiskaityti taip, kad tas, kuris gamina produktą, galėtų išgyventi. Nereikalaukite itin aukštos kokybės produkto už žemą kainą. Ir tai daryti ne tris dienas, kiek trunka akcija, o nuolat. Tada prekybos centrai turės kainas numušti ir kokybę pakelti.
Pabaigai. Kilus krizei mano gera draugė dirbo prekybos centre pardavėja. Nors tai ir nelegalu, tačiau kiekvienas pardavėjas turėjo pasirašyti krizės proga dėl nuostolio, kuris susidarė dėl prekių trūkumo. Ji pasirašė, nes nenorėjo prarasti darbo – juk iš kažko gyventi reikia.
Kai ji su kolegėmis paskaitė, dėl kokių daiktų dingimo pasirašė, buvo šokiruota. Ji man pasakė: „Nu žinai, pro mano kasą niekas nesumokėjęs nepravežė skalbimo mašinos.“
Kol prekybos centrai yra pagrindiniai prekių pardavėjai ir darbdaviai, tol jie daro ką nori. Reikia tą keisti.
