Tiesa, du pastarieji ko gero paskutiniai mūsų šalyje kurie tiki, kad „euro įvedimas kainoms įtakos neturi“. Tą patį dar tvirtina ir Statistikos departamentas. Nežinau, bet po tokių departamento tvirtinimų norisi prisiminti sparnuotą frazę: „Yra nekaltas melas, didelis melas ir statistika“.
Tiek to jau tą statistiką, juk jų sudaromo lyginamų prekių krepšelio kainos oficialiai nedidėjo, tad nepasiginčysi – gal jie tas kainas fiksavo seimo bufete ar parduotuvėse per išpardavimus. Manau, kad pasikeitus valdžiai ir atlikus statistikos imčių ir skaičiavimų patikrą visai įdomūs dalykai paaiškėtų.
Bet grįžkime prie tautos nuomonės. Ir čia pirmą kartą tauta buvo išgirsta. Dar daugiau – premjeras jau kviečiasi kainų prievaizdus, prekybininkų atstovus, atrado, kad ir Ūkio ministerija kažką panašaus veikia su tuo kainų reguliavimu ir prekybinės aplinkos šalyje poveikiui įtaką daro, atsiprašau – turi daryti.
Sunku buvo šį kartą tautos neišgirsti, kai internete jau ištisos bendruomenės „Neiti tris dienas į prekybcentrius“ ir „Valgysim, kol viską suvalgysim“ kuriasi (puiki proga „Neapmokestinamą pajamų dydį“ pakeisti į „Kalafioras už vieną eurą“).
Išgirdo ir tie, kurie apie viską galvodavo, ir tie, kurie myli maistą, ir tie , kurie yra praktiški. Jau šį savaitgalį vienas prekybos centrų pasiūlė nuolaidas krevetėms! Čia ne reklama. Tik įdomus sutapimas – daroma nuolaida krevetėms, o Marijonas Mikutavičius, piktinęsis pakilusia krevečių kaina, savo antrajame laiške jau prisiekinėja, kad jis už eurą, prieš kolektyvinius protestus, kad jis už laisvą rinką.
Taigi, kol kiti ieško pigių krevečių, gal vertėtų paieškoti laisvos rinkos Lietuvoje. Jei koks bankų analitikas ar šou žvaigždė, ar Laisvosios rinkos instituto atstovas imtų aiškinti, kad Lietuvoje mažmeninės prekyba – laisva rinka, o ne oligopolija (oligopolija – kelių pardavėjų dominavimas rinkoje), tektų labai stipriai sau įteigti, kad ant kiekvieno kampo šmėžuojantys tie patys keturi prekiniai ženklai yra tik „deja vu“, o ne oligopolija.
Net keista, kad savivaldose taip ir negimė iniciatyvos, kurios skatintų smulkųjį verslą – juk daugelio Vakarų Europos miestų centruose nepamatysi didžiulių prekybos centrų, tačiau ten gyvuoja smulkios dažniausia šeimyninės parduotuvėlės, kurios ne tik kuria darbo vietas, tačiau sudaro ir tam tikrą konkurenciją vyraujantiems prekybos tinklams.
Visiškai neįtikino Konkurencijos tarnyba. Kai ima aiškinti, kad kainos mūsų šalyje didelės, nes mūsų mažiau, mūsų rinka mažesnė, pirkėjų mažiau ir pardavėjų mažiau, norisi paklausti – ar Balstogėje ar Seinuose regioninių parduotuvėlių tinklų apyvartos yra didesnės nei mūsų „Maximos“ (veikiančios Baltijos šalyse, Lenkijoje, Bulgarijoje ir Rumunijoje) ar „Rimi“ (veikianti Šiaurės šalyse, Baltijos šalių rinkoje) apyvartos? Ko gero, tikrai ne.
Ir tariantis dėl kainų su tų pačių kalafiorų, bananų ar pomidorų pardavėjais, įdomu, kas turi didesnes derybines galias – regioninės Lenkijos parduotuvėlės ar milijardines apyvartas generuojantys „mūsiškiai“ prekybiniai tinklai? Ir kodėl, jei kalafiorų derlius sušalo, tai kainų padidėjimas lietuviams yra žymiai didesnis nei vokiečiams ar lenkams?
Viską galima „nurašyti“ blogam orui, mažam gyventojų skaičiui... Tačiau niekada nedrįstama pasakyti, kad Konkurencijos tarnyba ne demagogija turi užsiimti, o nors elementariai suprasti verslo logiką, derybines galias ir nenuolaidžiauti net ir galingiems prekiniams ženklams.
Nedrįstama pasakyti, kad oligopolijų egzistavimas kerta laisvąją rinką, apie kurios egzistavimą Lietuvoje „svaigsta“ kai kurie.
Socialiniuose tinkluose sukelti „matricinę revoliuciją“, pasirodo, galima gana greitai. Žmonės pilietiški. Labai norėtųsi, kad to pilietiškumo nepamirštų iki spalio mėnesio. Jei, aišku, atpigusios krevetės vėl ilgam neužčiaups noro protestuoti. Net ir virtualiai. O prekybininkai gal įsisąmonins, kad pavojinga erzinti krevečių, triufelių ir lašišinių ikrų mėgėjus.
