Auskarų vėrimu ir tatuiruotėmis pradėjau domėtis dar mokykloje, o profesija tai tapo prieš daugiau nei 7 metus. Atlikau praktiką ir dalyvavau seminaruose Stokholme, Kopenhagoje, sėmiausi žinių iš žinomų pasaulio auskarų vėrimo ir kūno modifikacijos meistrų. Ilgai dirbau Olandijos studijoje, kurioje buvo itin griežti saugos ir higienos reikalavimai. Tai ir padarė didelę įtaką mano požiūriui.
Mamos dažnai atveda vaikus, prašydamos, kad pradurčiau jiems ausis. Mano pirmasis mažametis klientas buvo 5 metų mergaitė. Ją atvedė nuostabi mama, kuri noriai klausė mano pasakojimo apie procedūros eigą, priežiūrą. Auskarams buvo pasiryžusi pati mergaitė. Bet tai – gerasis atvejis.
Skaudu matyti vaiko žvilgsnį
Turiu pripažinti, kad vieną kartą Olandijoje esu vėrusi ausytes 5 mėnesių kūdikiui. Privalėjau verti dėl studijos politikos, nes kitu atveju būčiau praradusi darbą, tačiau po šito įvykio aš netrukus savo noru pakeičiau darbovietę.
Supermamytė buvo arogantiška, užginčijo kiekvieną mano siūlytą ausų priežiūros būdą. Vėrimo metu motina pasisodino mergaitę ant kelių ir rankomis laikė jos galvą, kad ši nejudėtų, kol aš „prašausiu“ auskariukus.
Po pirmo auskaro iškart prasidėjo riksmas ir ašaros, buvo sunku susikaupti ir be emocijų praverti antrą ausytę. Skaudu matyti, kaip vaiko žvilgsnis iš mielo pasikeičia į nesuprantantį ir išgąstingą. Lyg žiūrėtų į pabaisą, kuri kelia skausmą.
Tai buvo pirmas ir paskutinis kartas, kai vėriau auskarus kūdikiui. Manau, tai yra žiauru. Apgailėtina, kad tėvai nori kelti skausmą savo mažyliams ir juos žaloti vien tam, kad jiems patiems būtų gražu.
Pasiuntė patys žinote kur
Dažnai susiduriu su „kreizi„ mamytėmis, kurios atsineša savo naujagimius ir nori jiems pradurti ausytes. Kūdikiams kartais būna mažiau nei keli mėnesiai.
Visada prieš procedūrą suteikiu visą informaciją apie vėrimą, visus „prieš“, „per“ ir „po“, riziką ir ilgalaikes pasekmes. Stengiuosi atkalbėti. Kai kurios mamos tą supranta ir atsisako idėjos, tačiau didžioji dalis jų būtinai susiras saloną ar šiaip bet kokią eilinę kirpyklą, kur ausis be problemų „prašaus“ ką tik iš rankų žirkles paleidusi kirpėja.
Ir štai penktadienį gavau žinutę, kurioje manęs klausė, ar praverčiau ausis vaikui. Pasiteiravus, kiek vaikui metų, man atsakė, kad 2 savaitės. Dvi savaitės!!!
Mandagiai paaiškinau, kad kūdikiui neversiu ir to nerekomenduoju. Pasakiau, kad pasekmės gali būti blogos, kad mažyliui skaudėtų, kad vėrimas „šautuvu“ nėra gerai. Geriau palaukti, kol vaikas paaugs ir pats paprašys auskariukų. Mamytė iškeikė mane visais įmanomais žodžiais, išvadino neprofesionale ir pasiuntė patys žinote kur.
„Šautuvas“ su auskaru gali perduoti ligas
Ką manau apie tokius tėvus? Man gaila jų vaikų. Tokie tėvai vis tiek susiras, kas pradurtų tas mažytes ausytes. Tėvai turėtų klausyti, kas jiems sakoma. Sakau „ne“ ne iš blogos valios – juk man vėrimas atneša pinigus! Bet tėvai turi suvokti, kad vaikas nėra modelis ar lėlė, kurią reikia puošti auskarais. Nejaugi jums jūsų vaikai negražūs?!
Be to, auskarų „šautuvai“ negali būti sterilizuojami. Net jeigu ir auskaras sterilus, bet jis dedamas į panaudotą šautuvą, prieš tai buvusio kliento virusas ar bakterija gali būti perduoti kitam. Kalbu apie hepatitą ir kitas krauju bei kūno skysčiais perduodamas ligas.
Dauguma save gerbiančių auskarų vėrėjų yra atsisakę „šaunamų“ auskarų, nes teisingai praverti auskarą galima tik adata arba kateteriu. Tik tokiu būdu yra pašalinama nereikalinga oda ir gali formuotis tvarkingas švarus randas aplink auskarą. Procedūra nėra skausminga suaugusiam žmogui, bet kūdikiui ar mažamečiui ji būtų labai skausminga.
Vyrams tenka atsiprašinėti už žmonas
Kūdikiai auga – žinokit, auga ir jų ausys. Todėl jeigu jos pravertos per anksti, nesistebėkit, kad paauglė dukra jus keiks už tai, kad skylės ausyse atsidurs skirtingame aukštyje.
Daug moterų manęs klausia, kada jau galima verti auskarus vaikui. Atsakysiu čia. Man riba – tie vaikai, kurie yra per jauni patys pasakyti, kad nori auskariukų. Visa kita – jūsų moralės normos.
Tos pasiutusios supermamytės ateina drauge su mažiuku vaiku ir vyru, kabinėjasi prie kiekvieno mano žodžio, neklauso jokių rekomendacijų, rėkauja ant vaikų, liepia jiems užsičiaupti ir nedaryti gėdos. Tuo tarpu jų vyrai ramiai sėdi laukiamajame ir tyli.
Ne kartą buvo taip, kad moteris išlėkė su vaiku pro duris, o vyras sumokėjo pinigus, paliko arbatpinigių ir dar atsiprašė. Kartais ir kitą dieną vyrai užeina ir atneša šokolado, atsiprašydami už žmonų elgesį.
Nežinau, ar tai supermamų hormonų siautėjimas, ar tiesiog nesveikas noras padaryti iš vaiko lėlę. Džiaukitės savo atžalomis, nekelkit vaikams skausmo ir baimės vien tam, kad pačios pasigrožėtumėt ir dar draugei parodytumėt. Tai kvaila ir absurdiška.
