Bet ar tikrai mes tokie? Manau, kad ne. Tai puikiai įrodo „Valanda su Rūta“, kurioje buvo kalbama apie vėžiu sergančius vaikus ir nepažįstamų žmonių gerumą, suteikiantį viltį pasveikti ir gyventi.
Žinoma, atsiras tokių, kurie puls narnėti: kam to reikia, ir vėl rinkliavos, kodėl plėšia paskutinius centus iš žmonių, kur žiūri mūsų Vyriausybė? Bet atsiras ir tokių, kurie nezyzdami vėl paaukos eurą ar du.
„Nežinau, ką daryčiau, jei ne Lietuvos žmonių gerumas“, – štai ką sako mamos, kurių vaikams suteikiate pagalbą.
Žiūrėjau į tuos berniukus, sergančius akyčių vėžiu. Smalsūs, puikūs berniukai, žaidžiantys ir gražiai bendraujantys, patikliai besiglaudžiantys prie mamų. Maksimilianas, kuriam treji, ir Domukas, kuriam vos vienuolika mėnesių.
Gydymo nuo šios retos vėžio formos Lietuvoje nėra, reikia važiuoti į Šveicariją. Valstybė kompensuoja brangias gydymo išlaidas, bet lygiai tiek kainuoja kelionės pirmyn atgal, pragyvenimas ir maitinimas. Viena kelionė į Šveicariją šeimai kainuoja apie pusantro tūkstančio eurų, o skristi reikia kas keturias savaites ar kas dešimt dienų.
Kaip pasakė Domuko mama, be gerų žmonių pagalbos, be fondo paramos jie nebūtų surinkę lėšų ir pirmai kelionei.
Žiūrėjau į tas trapias moteris ir supratau – štai ta tikroji stiprybė: kovoti dėl savo vaiko. Neleisti sau verkti, neleisti, kad skambintų ir ašarotų kiti. Pavadinti chemoterapijos lašinę, kuri mažam vaikui atrodo baugi, šuniuku... kad tik jam būtų lengviau. Kad susitaikytų, kovotų su liga, nugalėtų ir gyventų.
Kas beliktų žmonėms, kurie net viską pardavę, pasiskolinę ir artimųjų paremti vis tiek niekada nesuskrebentų reikiamos sumos... Kaip gyventi matant, kaip gęsta tavo vaikas, žinant, kad pagalba įmanoma, bet nepasiekiama?
Laimei, yra „Mamų unija“ ir esate jūs, remiantys šias šeimas. Leidžiantys jiems išvažiuoti ir matyti sveikstančius vaikus. Iš penkių susirgusių šia liga vaikų du šiuo metu jau yra visiškai sveiki. Lietuvos žmonių dėka. Jūsų dėka.
Jūs sugebate per parą surinkti daugiau pinigų nei reikia vaistams, padovanojusiems skrandžio vėžiu sergančiai mamai dar mėnesį, kurį ji galėjo praleisti su savo vaikais. Tą laiką, kuris yra neįkainojamas.
Kai Kalvarijos savivaldybė nerado lėšų padėti vėžiu susirgusiai mergaitei, gyvenančiai globos namuose, būtent geri žmonės paaukojo kelionėms reikiamus pinigus, ir Evelina pasveiko.
Tai gerų Lietuvos žmonių dėka Martynas gavo bioninę ranką, kuria dabar gali paimti šaukštelį, puoduką ir apkabinti mamą, nes anksčiau to negalėjo.
Lietuvoje gyvena geri žmonės. Jie padeda tiems, kam tuo metu reikia paramos, ir ta parama – tai mirties ar gyvybės klausimas. Ne Seimo nariai, ne jų garsios kalbos, o paprasti geri žmonės kuria tikrus stebuklus.
Ir gerai, kad yra laidų, kuriose žmonėms primenama apie tai, kokie jie yra iš tiesų.
