Prieš keletą savaičių Klaipėdoje važiavau viešuoju transportu. Vienoje stotelėje į autobusą įlipo nėščia jauna moteris. Pagal pilvą buvo galima spręsti, kad nėštumui mažiausiai 6 mėnesiai. Įlipo ir atsistojo ten, kur nėra sėdynių. Iš veido matėsi, kad jai nelengva stovėti. Ir štai tada mane nustebino mūsų mandagiųjų tautiečių elgesys.
Nė vienas iš sėdėjusiųjų net nepajudino užpakalių. Sėdėjo kaip priklijuoti. Kadangi aš irgi stovėjau, tai pats nieko negalėjau padaryti. Bet matydamas tą neteisybę visgi mėginau kitus sugėdinti.
Visai šalia jos sėdėjo pora jaunų vaikinų. Užkalbinau juos: „Ei, jaunuoliai, gal galite pasitraukti? Ar nematote, kad nėščioji stovi?“
„Ką čia mums aiškini, snargly? Kur norim, ten sėdim. Aiškins mums čia, bl**“, – atšovė jie.
Pasiūliau jiems „nuleisti“ toną ir dar kiek pasiginčijome. Galiausiai jie atsakė, kad mergina jiems neįdomi – neva, pati „ant koto užlipo“, pati pastojo, o dabar nori privilegijų.
Dar kartą pasišlykštėjau mūsų žmonių, o ypač vyriškos giminės, elgesiu. Daugelis į mane žvelgė kaip į „durnelį“. Ta moteris man padėkojo ir pasakė, kad aš neprivalėjau jos ginti. Kitoje stotelėje ji išlipo.
Bet juk ne apie ją vieną kalba. Labai užjaučiu tų vaikinų mamas ir žmonas, labai. Kartais pagalvokite, kad be moterų nebūtų ir mūsų.
