Ypatingos sensacijos nesitikėjau ir prisipažinsiu, kad pirmas įspūdis apie pašnekovą buvo joks – priešais laidos „Lietuva tiesiogiai“ vedėją Daivą Žeimytę sėdėjo kukliai atrodantis vyriškis. Ausys pasiruošė gaudyti žodžius apie mokytojų streiką.
O tada... Akimirkai net sustingau, kai vyras, neslėpdamas savo veido, vardų ir pavardžių, prieš kamerą ėmė pasakoti, kaip jį išprievartavo kunigas.
Dainius Černas prisiminė, kaip jį, tuomet baigiamųjų klasių moksleivį, pakvietė į namus, pavaišino pietumis ir arbata. Jis pasijuto apsvaigęs, bandė bėgti, bet jį pasivijo, davė per veidą – „kur bėgi, k***a“. D.Černo kaltinamas kunigas Juozapas Antanavičius iki šiol nenubaustas.
Sunku buvo žiūrėti, kaip vyras atsargiai renka žodžius, kaip užsikerta, pasakodamas baisiausias vietas. Tą košmarą vis iš naujo jis juk turėjo išgyventi ne kartą.
Vis dėlto D.Černo pasakojimas sukrėtė ne dėl baisių detalių. Labiausiai sukrėtė šio vyro drąsa. Kokios vidinės stiprybės nepasiduoti, neužsisklęsti ir kovoti reikėjo D.Černui, jei juo nepatikėjo net mama?
Buvo labai įdomu išgirsti D.Černo atsakymą, kai D.Žeimytė jo paklausė: „Ar jūs neketinat atleisti kunigui?“
Jis nemelavo – nesakė, kad atleido. Pasakojo, kaip bandė spręsti padėtį bendruomenės viduje, remdamasis Šventuoju Raštu. Pasakojo, kad ten parašyta, jog jeigu bendruomenės narys nusideda prieš tave, reikia su juo pasikalbėti ir jeigu jis grįžta į tiesos kelią – gerai. D.Černas ėjo ir bandė kalbėtis, bet kunigas nesileido į kalbas.
Kokios drąsos turi turėti jaunuolis, kuris ne tik neslepia prievartos fakto nuo bendruomenės, bet dar ir eina akis į akį aiškintis su savo prievartautoju? Jis jam norėjo atleisti.
Šio vaizdo įrašo pakartojimą dar kartą pažiūrėjau internete. Ir vienas dalykas mane nokautavo.
Vyras ryžosi kalbėti viešai. Kitaip tariant, jis elgiasi moderniai, kaip ir tūkstančiai dvasininkų aukų visame civilizuotame pasaulyje. Jis kovoja ne tik už save, bet ir už visus mus, mūsų vaikus.
O komentatoriai pasimėgaudami puolė naują auką: „Gal to žmogelio dvasioje demonas sėdi, jeigu sapnus pasakoja kaip tikrovę...“ Kiti nusprendė, kad jam turbūt pačiam patiko ir dar ne kartą apsilankė pas kunigą.
Ne veltui laidose apie patirtą smurtą kalbančios moterys dėvi kaukes. Visada lengviau pulti silpnesnį. Bet žinote ką? D.Černas nėra tas silpnesnis. Kiekvienu savo žodžiu jis pademonstravo didžiulę stiprybę. Šnekėjo, nors turbūt žinojo, koks bus visų pasmerktas.
Kur kas paprasčiau yra „lūžti“, „Yotube“ žiūrint amerikiečių humoristo vaizdo įrašą, kur sutaną dėvintis artistas rimtu veidu aiškina, kaip pirmiausia pamyli mažą berniuką, tada sugeria jo tyrumą, o kitą kartą tuštindamasis „iškakoja“ plytą, ir iš tų plytų yra statomos bažnyčios.
Būtų žiauriai juokinga, jeigu neatspindėtų tiesos. Ir nors tą tiesą žinome visi, bet kažkodėl apie ją prabilus aukai, gynėjų staiga nelieka.
Duok Dieve, D.Černo istorija paskatintų ir kitus atsiverti. Bet galiu galvą dėti: jeigu kitos aukos prabilti bijos, ir nusikaltėliai liks nesutramdyti, galėsime kaltinti tik save, kai iš klausyklų liežuvius pasiploninę vilkai vilios naujas aveles.
