Pasigirsta padrąsinamų šūksnių, raginančių kovoti dar atkakliau: pasiekime Europos Sąjungos atlyginimų vidurkį, iškovokime mokytojams tikrąją laisvę. Rengti mitingus netgi siūloma visiems kitiems Lietuvos darbuotojams: nuo valytojos iki biurokrato, nuo santechniko iki prokuroro.
Galima pamėginti prisiminti, kiek tų mokytojų mitingų buvo, tačiau tikslaus skaičiaus pasakyti nepavyks.
Turbūt retas žino tą tikslų skaičių, tačiau mitingų bus tikrai daugiau, nei būna paprastų darbuotojų, dirbančių privačiame sektoriuje, mitingų.
Aišku, mokytojai nėra blogi žmonės, nes jie gali pasiūlyti visiems kartu ateiti į mitingą, kartu pastreikuoti, tačiau ar dirbantys privačiame sektoriuje gali sau leisti tokią prabangą? Mokytojai ir visi likę gyvena skirtinguose pasauliuose, todėl sunku vieniems kitus suprasti.
Įsivaizduokite privačią įmonę, kurioje yra 10 darbuotojų. Tarkime, tie darbuotojai pajunta, kad jų atlyginimai – 500 eurų į rankas – per maži, nes dirbama už du ar net tris, ir nusprendžia, kad metas kurti profsąjungą, rengti mitingus bei streikus.
Tikslai aiškūs ir teisingi: didesnis atlyginimas, apmokami viršvalandžiai, viršvalandžių ribojimas, mažesnis išnaudojimas. Tačiau nereikia būti aiškiaregiu, kad suprastum, kas lauktų tokių darbuotojų, – dar tą pačią dieną jie būtų atleisti pagal kokį nors Lietuvos Respublikos darbo kodekso straipsnį. Formaliai, bet griežtai.
O jau kitą dieną toje pačioje įmonėje dirbtų kiti darbuotojai. Neturintys išankstinių reikalavimų, pageidavimų ir tikrai nenorintys mitingų. Gal net pigesni ir dar efektyviau dirbantys.
Mokytojai to nesuprastų, nes jie nedirba privačiame versle.
Todėl manau, kad mokytojų gynėjai ir patys mokytojai tikrai nekovoja už geresnę Lietuvą. Kovoja už geresnę savo pačių ateitį. Juk dirbančių privačiame sektoriuje yra šimtai tūkstančių ir jie niekada negali nei streikuoti, nei užsiimti mitingais – iš jų atimta ši teisė. Retas gali išsikovoti didesnius atlyginimus – viską „reguliuoja“ rinkos dėsniai.
Nematoma rinkos ranka „patvarko“ kovotojus savais metodais, todėl tikrų rimtų profsąjungų, kurios gintų daugumą darbuotojų, Lietuvoje nėra ir artimiausiu metu nebus. Laukinis kapitalizmas, o ne socializmas, kuris gyvuoja mokyklose.
Mokytojai vis gąsdina, kad emigruos, jeigu nebus patenkinti jų reikalavimai. O gal mokytojai pereis į privatų sektorių? Būkim realistai – dauguma ir toliau dirbs mokytojais, nes juos bent gina profsąjunga. Jiems skiriamas nors ir mažas, bet garantuotas finansavimas iš valstybės biudžeto, negresia bankrotas, nereikia konkuruoti ir virš galvos nesėdi piktas vadovas su akcininkais.
Darbas biudžetinėje įstaigoje yra ramesnis nei privačiame versle, todėl gąsdinimai emigracija atrodo juokingi. Juk emigravę dauguma dirbtų nekvalifikuotus darbus, tik pas užsienio kapitalistus, kurie išnaudoja ne mažiau nei vietiniai.
Dauguma paprastų Lietuvos piliečių tikriausiai su džiaugsmu pritartų, jeigu koks nors privataus verslo savininkas būtų priverstas mokėti didesnius atlyginimus savo darbuotojams. Jeigu pasidalytų uždirbtu pelnu. Pinigai būtų išmušti iš verslininko ir padalyti darbuotojams.
Skamba tikrai nuostabiai, bet kaip tai įgyvendinti realybėje? Dauguma plotų, šoktų ir pritartų, nes ir patys dažnai savo kailiu patiria tokias neteisybes pas privatininką.
Tačiau mokytojai mitingais ir streikais išmuš pinigus iš kiauro valstybės biudžeto, o tiksliau – iš visų mokesčių mokėtojų kišenės. Atlyginimai daugumai nepadidės, tačiau vis tiek turėsime daugiau skirti mokesčiams, nes mokytojams didės algos – jie gali tai išsikovoti, turi sąlygas. Kodėl reikėtų juos palaikyti?
Blogiausia, kad prisidengiama vaikais, nes mokytojai žino, kad vaikai negali nelankyti mokyklos.
Matuojant pagal „nuskriaustų darbuotojų skalę“, Lietuvoje tikriausiai pirmautų kokioje nors gamykloje kenksmingomis sąlygomis dirbantys darbuotojai, kurie rizikuoja tapti neįgalūs dėl pavojingų sveikatai darbo sąlygų. Tačiau pasiklausius mokytojų dejonių ir jiems pritariančiųjų šūksnių atrodo, kad mokytojai labiausiai nuskriausti.
Daugelyje mokyklų neva mokosi ypač blogi ir specialiųjų poreikių turintys vaikai, niekas negerbia mokytojų ir tiesiog siaubingos darbo sąlygos. Gal mokytojams reikia organizuoti ekskursijas po gamyklas? Kad susipažintų su tikrai žiauria realybe.
Susidaro įspūdis, kad vargšas mokytojas dirba ne mokykloje, o nusikaltėlių internate, kur prižiūrimi ypač sudėtingo charakterio mokiniai, linkę nusikalsti ir nuolat pažeidžiantys taisykles. Gal tuomet pavojingas darbas gamykloje – tarsi lengvas pasivaikščiojimas? Vargu.
Skundai turi turėti ribas. Jeigu visa valstybės ekonominė santvarka griuvo iširus Sovietų Sąjungai, tai mokyklos irgi turi persitvarkyti, o ne būti užstrigusios praeityje. Galbūt metas pabusti iš sapno? Už lango jau nebe socializmas, o realus, žiaurus kapitalizmas.
Su realybe negali kovoti mitingais ar streikais, o daugumos piliečių negina mama profsąjunga ar tėvas – kokia nors ministerija. Jie bus išnaudojami dar nuožmiau ir pakeičiami naujais sistemos sraigteliais. Tačiau mokytojai dalyvaus mitinguose, nes jie – mokytojai. Visi likusieji tik abejingai stebės, o kai kurie ir emigruos, nes žino, kad su lagaminu rankoje darbdavio nepagąsdinsi.
