Atsiverčiau išmintingąjį gūglą.
Jausmas – lyg išvydus marihuanos kioskelį priešais geneneralinį komisariatą ar linksmą prostitučių šniūrą Gedimino prospekte vidury baltos dienos.
Na, esu girdėjęs, kad kažkas darbus perka, rašo draugai ir panašiai, bet kad taip... 90 proc. paieškos rezultatų – apie darbų rašymą už pinigus, išsimokėtinai, su sutartimis, atvirai ir be skrupulų: paštai, telefonai, netgi biurų adresai.
Na, ar man gaila, kad kažkas gali sau leisti ar šiaip yra visiški benkartai. Bet susimąsčiau, ko tada yra vertas diplomas, kurio ne vienus metus kai kurie sąžiningai siekia?
Tiesa, kainos eurais aiškiai surašytos, bet realiai? Kokių savybių reikia turėti, kad įgytum mokslinį laipsnį? Atsakymas: šiek tiek įtikinėjimo įgūdžių ir išplerusios savigarbos? Tai mūsų ateitis ir siekiamybė?
Šiandien visa atsakomybė už pirktą darbą gula ant paties studento. Dažniausiai – tokio studento, kuris neturi ką prarasti ir vargiai žino, kur yra jo universitetas.
Mokslo įstaigos jau bando kvošėtis, pradeda griežčiau vertinti nesąžiningumo atvejus, o „mokslo verslovės“ klesti kaip niekur nieko, kaip savaime suprantamas dalykas, taip nubraukiant universitetų pastangas.
Konstitucijoje parašyta: „Valstybė remia kultūrą ir mokslą, rūpinasi Lietuvos istorijos, meno ir kitų kultūros paminklų bei vertybių apsauga“. Ar mokslo laipsnį suteikiantys darbai nebėra mūsų vertybė?
Čia, aišku, nemažai diplomuotų benkartų turi triuškinantį argumentą: „Visi taip daro“. Bet, jei atvirai, kam ši pornografija apskritai naudinga?
Tokiam studentui diplomas dažnai vargiai bepadės, jei pats nesugeba parengti netgi tokio darbo. Iš kitos pusės, o gal įgyti organizatoriaus-vagiuko įgūdžiai kaip tik labiau pasitarnaus ir bus geriau vertinami mūsų šalyje?
Vartau ir svarstau, kokio diplomo man reikia. O kokį turite jūs?
