Norėčiau suskirstyti nuotraukas į kategorijas. Kaip norėsite, taip suprasite.
Vestuvės
Dieve, kokia svarbi šventė. Net ašara ištryško. Kiekvienos moters svajonė ir bene didžiausia gyvenimo siekiamybė. Viskas tikrai nuostabu. Balta suknelė, nuometas, juodas kostiumas, daug svečių, verkiantys tėvai, girti draugai, alkoholio upės. Viskas, kaip įprasta Lietuvoje. Suprantama, kad žmonės nori pasidžiaugti švente. Juk galima paskelbti porą gražių nuotraukų ir to pakaktų.
Bet kam krauti šimtus nuotraukų, kurios skiriasi tik tuo, jog vienoje matyti pamergės triusikų kraštelis, o kitoje – ne? Taip save išstatote pajuokai. Jau nekalbu apie užfiksuotas šventės akimirkas, kur 1 iš 10 blaivus. Juk tai galima parodyti draugams, o ne visai šaliai.
Vaiko gimimas
Tai dar viena daugelio moterų svajonė. Visi norime, kad vaikas gimtų laiku, būtų sveikas ir gražus. Ir štai puolame tuo dalintis su visais. Aišku, džiaugsmas nugali sveiką protą. Nuostabu, kai žmonės pamato tavo vaiko nuotrauką, bet kam jomis apkrauti savo paskyrą? Pasakykite, na, kam įdomu, kad jūsų vaikui išdygo pirmas dantukas? Arba kam įdomu, kiek kartų per parą jis tuštinasi? Ar kaip ropinėja žeme?
Tai juk galima parodyti artimiesiems. Paskui stebitės, kad Andrius Užkalnis iš jūsų juokiasi. Šiuo atveju reikėtų labai gerai pagalvoti.
Vakarėliai
Tai reiškinys, be kurio daugelis neįsivaizduoja savo gyvenimo. Aš nebeskleisiu čia savo erezijų, nes jos jau ne kartą buvo skleistos. Galioja tos pačios taisyklės kaip ir vestuvėse. Daug alkoholio, draugų, užkandos ir mažai blaivių žmonių. Pasiduosiu ir pasakysiu – žmonės daro, ką nori. Švenčia irgi kaip nori.
Keista, kai žmonės, viešumoje vaidinantys labai rimtus, į savo paskyras deda nuotraukas, kurios tikrai nedaro jokios garbės. Ne kartą esu matęs tokių nuotraukų, kad valgant net supykinti gali. Ar jums taip malonu dėti nuotraukas, po kuriomis komentarai – lyg apie karo aukas?
O ir draugai kartais gali įdėti nuotraukas, kuriose jūs užfiksuoti apipaišyti, darantys keistus dalykus arba net nuogi. Kartais draugai gali labai įkąsti.
Klubai
Tai – svarbiausia vieta, kurią turi aplankyti kiekvienas jaunuolis. Panašiai kaip musulmonai – Meką. Ir, žinoma, kaipgi be nuotraukų. Jei neturi nuotraukų iš klubo – neegzistuoji. Tavo anketa ir gyvenimas yra nieko verti. Tai aš šiuo atžvilgiu jau esu žlugęs. Nes nesu buvęs klube.
Bet nejaugi reikia gadinti savo paskyrą nuotraukomis iš tokių vietų?
„Ten jums ne kaimo fotografai“, – pasakysite. Na, taip, bet visa ta pornografija, kuri vadinama klubinėjimu, man atrodo nei šis, nei tas. Jau geriau pasidaryti fotografiją gamtoje.
O aprangos stilius, nepykite, kaip stoties mergužėlių. Jei norite populiarumo, nusifotografuokite be viršutinės – patartina ir be apatinės – rūbelių dalies, ir populiarumas garantuotas. Galėsite būti kokia Stasė Karštutė ir konkuruoti su kitomis merginomis.
Išleistuvės
Pornografinė apranga, špakliaus tona ir visiška beskonybė. Visas nuotraukas aš prilyginčiau vakarėlių nuotraukoms. Argi kam nors įdomu žiūrėti į nuotraukas, kuriose jūs apsikabinę alkoholio butelius, paleidę savo kūno skysčius ar darantys dar kažką kito? Beprotnamis.
Krikštynos
Šimtai nuotraukų ir pusė jų – be jokios naudos. Iš visų tų daugybės nuotraukų, kurios yra skelbiamos paskyrose, gražios galbūt tik tos, kuriose yra vaikutis, tėvai ir giminės. Visos kitos – nereikalingas laiko švaistymas. Penkios nuotraukos, tik kad keturiose yra medis, o penktoje – ne. Septynios, iš kurių šešiose šviečia saulė, o štai septintoje – lyja. Nesąmonių muziejus. Kam daryti sau gėdą? Graži šventė gali pravirkdyti.
Laidotuvės
Sunku patikėti, bet esu matęs ir tokių dalykų. Laidotuvių akimirkų skelbimas socialiniuose tinkluose – jau visiškas nužmogėjimas. Kitaip nepasakyčiau. Atleiskite, bet jei jau tas žmogus brangus, tai pasidaryk nuotrauką prie karsto ir turėk ją sau. Kam tai viešinti? Sadomazochizmas? Humoras? Ar kas dar?
Vienas keisčiausių mano matytų atvejų – anūkė pasidarė asmenukę prie močiutės karsto. O pažįstamų anketoje mačiau nuotrauką, kurioje visa šeima stovi prie, kiek supratau, senelio kūno, ir vaikai rodo visokias grimasas, o tėvai iki ausų šypsosi. Tokios nuotraukos ne tik nejuokina, bet primena Talibaną.
Blogiausia, kad man ir pačiam teko sudrausminti vieną žmogų, norėjusį pasidaryti selfį prie mano a. a. brolio karsto. Visiška žmogiškumo praradimo stadija. Trūksta tik vieno žingsnio, kad pasukę evoliucijos ratą sugrįžtume į beždžionių laikus. Šiuo atveju man pritrūksta žodžių.
