Nedrįstu ginčytis, kas tą paslaptingą kūrinį mums padovanojo – Dievas nulipdė iš molio, ateiviai išskrisdami pamiršo pasiimti ar gamta motulė sukūrė tam, kad turėtų ką veikti poetai, menininkai, skulptoriai, filosofai, mokslininkai ir
donžuanai. Kiekvienas iš jų, atlikęs savo darbą, nusibraukia prakaitą ir pripažįsta, kad taip ir neįminė paslapties, privertusios tai padaryti, nes paprasčiausiai taip išėjo.
Bet dar didesnė paslaptis, kaip ta pati moteris gali būti ir mama, ir faraone, ir cariene, ir prezidente, ir karžyge, ir žudike, ir modeliu, ir prostitute ar bename.
Paskutiniai žodžiai daug ką papiktino. Visiems malonu skaityti ir girdėti apie gražiąją pusę ir tyliai guostis, kad ta tamsioji yra kažkur toli, nematoma ir manęs nepalies. Deja. Ji visai šalia ir kartais tereikia atsigręžti, žengti žingsnį į šalikelę, įsižiūrėti, ir pamatysite tamsų šešėlį, visuomenės atstumtą, ištrintą iš jūsų vaizduotės, išvarytą iš jūsų aplinkos, bet sekiojantį paskui jus.
Tai „N“- niekieno moterys. Iš jų moteriškumo belikę tik fiziniai požymiai, kitkas – tai bespalvės, blogai kvepiančios, nenusimaudžiusios, vaikštančios ir kalbančios mūsų visuomenės dalelės. Visas jų gyvenimas - ant ratų su trumpomis pertraukomis murzinoje ligoninėje po eilinio sumušimo, venerinės ligos, peršalimo ar eilinio aborto komplikacijos.
Vienintelis dalykas, kurio ji gali tikėtis, kad jos neišvarys į gatvę nuogos šaltą naktį, leis iki ryto pasėdėti sunkvežimio kabinoje, pamaitins, nupirks kokį pigų rūbą ir numes per pravirą langą kelis skatikus.
Vieną dieną viename sunkvežimyje, kitą dieną, per petį permesta, kitame. Dėl to vadinamos plečiūchomis. Vieną dieną vienoje aikštelėje, kitą dieną kitoje. Tualetas po fūra, pakrūmėje, o kai kūnas tampa tokios spalvos kaip asfaltas, ant kabinos veidrodžio pakabintas bakelis atstoja dušą.
Didžiausia jų laimė – pernakvoti kokiame krovinių stoties bendrabutyje su turtingesniu fūristu ar komandiruotu darbininku normalioje lovoje. Ryte pasidžiaugti, kad girtas iškrypėlis neišmetė jos per langą ir keliauti toliau.
Vėl kelias, kabinos, terminalai, purvas, šaltis, seksas prie galinio rato, medžio, grupinis fūroje, o po visų pažeminimų -baimė atsibusti griovyje užverstai šiukšlėmis.
Prostitutė, negavusi atlygio ar per skaudžiai pamylėta, gali pasiskųsti savo „stogui“, o N neturi kam pasiskųsti. Ji negali niekam parašyti, nes niekas nenori tos realybės matyti, apie ją kalbėti.
O aš parašysiu, nes per 35 trasoje praleistus metus daug visko mačiau ir daug istorijų žinau.
Pažintis su pirmąja N
Pirmą kartą N pamačiau Maskvoje, vienoje nuošalioje krovinių stotyje (vėliau jos tapo muitinių terminalais ir sandėliais). Tai buvo mano pirmas reisas už ką tik nepriklausomybę susigrąžinusios Lietuvos ribų.
Atsistojęs patvoryje kramsnojau sumuštinį, o netoliese ant mašinos buferio sėdėjo žmogysta. Ją apstoję keltas girtų vairuotojų su atitinkamais komentarais ir epitetais paeiliui tenkino aistrą oraliniu būdu. Kai daugiau norinčių nebebuvo, ji lyg niekur nieko truputį paburnojusi, kažką pasiuntusi ant trijų raidžių, pasuko mano „KaMAZ“.
Atvirai pasakysiu, kai priėjo, net kąsnis burnoje užstrigo. Neįmanoma nuspėti amžiaus, aprašyti išvaizdos, nes
nei amžiaus, nei išvaizdos tiesiog nebuvo. Belytis, pilkas, judantis, kalbantis šešėlis.
– Naujokėlis, – sušveplavo bedante burna.
Linktelėjau galvą.
– Atidaryk keleivio duris, susipažinsime, – tarė kaip vadas ir nieko nelaukusi nuėjo prie jų.
Neatidariau. Pasakiau, kad jos sugedusios, aš pavargęs ir ruošiuosi miegoti. Neįsižeidė, tik paprašė išgerti. Turėjau kelis butelius degtinės nenumatytiems atvejams, tai net nesusimąstęs vieną padaviau.
– Jei ko reikės, sakyk, aš čia vietinė, sėsli. Nebesivažinėju, atvažinėjau savo, – sumurmėjo ir nusliūkino tarp sunkvežimių.
Kadangi buvau naujokas, neturėjau savų skylių ir iš jų imančių įvairius krovinius biznierių, tai stovėti teko keletą dienų. Per tas dienas įsitikinau, kad ji tikrai vietinė.
Ant jos nelojo valkataujantys šunys, jai einant į šonus nebėgiojo prie šiukšlių šmirinėjančios katės didumo žiurkės. Ji be kompleksų eidavo į vyrų tualetą ar pritūpdavo prie rato, kartais kas nusivesdavo į bendrabutį nusimaudyti ir aišku tenkino sekso ištroškusius vyrus. Ji buvo niekieno ir tuo pačiu visų. Ji tiesiog čia gyveno.
Kadangi tuo metu nebevartojau alkoholio, tai viską mačiau blaiviomis akimis. Aš net tapau jos „draugu“. Visada eidama pro šalį stabtelėdavo, pašnekindavo, bet nesikabinėjo, į kabiną nesiprašė, savo paslaugų nesiūlė, o aš jos nekeikiau, neįžeidinėjau ir nevariau šalin. Daviau lietuviškų konservų ir butelį degtinės.
Nežinau, kiek būtų tekę stovėti, bet man kažkuria prasme pasisekė. Vienam kolegai pakrovė krovinį, o tas užgėrė. Savo pinigus pragėręs, įsisuko į krovinio prekes.
Mobiliųjų telefonų tais laikais nebuvo. Todėl biznieriai, Lietuvoje nesulaukę krovinio, atlėkė atgal į Maskvą. Vietinė biznieriams parodė mane. Pasakė, kad aš neužgersiu ir saugiai viską parvešiu. Taip ji atsilygino man už paprastą žmogiškumą. Kas buvo likę iš krovinio, perkrovė į mano priekabą, ir išvažiavau.
Į purvą – beveik vaikas
Su laiku akys priprato, nosis nebeužuodė ir nebesišlykštėjau supančia aplinka, nes mane domino tik darbas ir uždarbis. Kas kartą atvažiuodamas į tą terminalą, atveždavau jai lietuviško maisto, išgerti, kokį rūbą, o ji pasistengė, kad biznieriai, ieškantys mašinų kroviniams, žinotų apie negeriantį, rimtą naujokėlį. Ji mane taip vadindavo.
Gal tas paprastas žmogiškumas, parodytas tokiems atstumtiesiems, padėdavo laimingai nuvažiuoti ir parvažiuoti net labai neramiais laikais. Ką gali žinoti, gal jie, keldami eilinę degtinės kvortą, linkėjo man sveikatos ir sėkmės.
Tačiau dėl vienos jaunutės N iki šių dienų graužia sąžinė. Kartą teko apie dešimt dienų stovėti viename transporto krovinių terminale anapus Uralo kalnų. Nesinorėjo tuščiomis važiuoti, tai laukiau „chaltūros“.
Jei Maskvos ar kitose, arčiau Europos esančiose krovinių stotyse buvo minimalios buitinės sąlygos vairuotojams – tualetas, bendrabučio tipo kambariai, bendri dušai juose gyvenantiems, – tai šiame nebuvo nieko.
Pirmame dviaukščio pastato aukšte veikė dispečerinė. Antras aukštas uždarytas, tualetas tik personalui, o vairuotojams – didelė dulkina aikštelė, trys medinės skylės pritūpti ir į lauką išvestas čiaupas su šaltu vandeniu. Už vokelį dispečerėms galėjau naudotis tarnybiniu tualetu, nes prie lauko tualeto buvo neįmanoma prieiti.
Vieną vakarą užklydo du „Sovtransavto“ mersedesai. Tai – aukščiausios klasės vairuotojai, važinėjantys į užsienį. Kartu buvo jauna simpatiška mergina. Jie sustojo šalia manęs. Kultūringai pasėdėjo, permiegojo, ryte išvažiavo, o merginą su nedideliu maišeliu rankose paliko. Tai buvo eilinė N.
Netrukus ją įsitempė mazistas. Buvo vasara, langai atviri, todėl viskas puikiai girdėjosi. Tas net neužsitraukęs užuolaidų ėmėsi darbo.
– Ach tu šiokia, tokia ir anokia, dantis išdaužysime, kad nesikandžiotum. Nemalonu buvo matyti ir girdėti, bet tose trasų džiunglėse savi įstatymai – nesikišk, o jei nepatinka – nežiūrėk.
Pamylėti jauną merginą atsirado daug norinčių. Jai neteko badauti ir gaudavo sočiai išgerti. Buvo ir prie manęs priėjusi. Turiu pasakyti – tikrai graži mergina. Mažutė, smulkutė, šiek tiek rytietiškų bruožų, bet vaikas.
– Tu nebijok, aš pilnametė, – tarė. – Man pinigų reikia, kiek galima dulkintis už maistą ir degtinę.
Mandagiai atsisakiau paslaugų. Pinigų nedaviau, nes buvo stipriai išsekę paties resursai. Daviau tai, ko visada turėjau: degtinės, konservų ir pasiūliau nueiti į normalų tualetą bent apsiprausti. Dispečerinės darbuotojos puikiai žinojo, kas tai per mergužėlė, ir tik už papildomą mokestį sutiko duoti raktą nuo tualeto.
Keletą dienų stebėjau, kaip atvežta „Sovtransavto“ vairuotojų mergina virsta į bejausmį, bevalį kūną, nors teisybės dėlei reikia pripažinti, kad kai kurių epizodų galėtų pavydėti net pornografinių siužetų kūrėjai.
Kraupi kulminacija
Kulminacija įvyko sekmadienio vakarą. Skambant trankiai muzikai už duonos kąsnį, degtinės kvortą ir kelis numestus rublius mergina šoko. Be stulpo, ne ant podiumo, ne su blizgančiais aukštakulniais, o su išklypusiais bateliais tiesiai ant sunkvežimių žibintų apšviesto suplūkto žvyro.
Nebeišsiblaivanti, numylėta, nutąsyta, išstumta į dulkinos aikštelės vidurį, šviečiant mėnuliui, riaumojant pro šalį lekiantiems sunkvežimiams, plojant ratu apstojusiems girtiems vyrams, Mažylė šoko nuogo, murzino kūno šokį. Šoko apimta ekstazes, iš paskutinių jėgų trepsėdama, keldama kojomis dulkių kamuolius, ir kaukė užvertusi galvą, lyg
tai būtų paskutinis šokis.
Verkė dėl neišsipildžiusių vaikystės svajonių, drebėjo prisiminusi vaikystėje patirtus tvirkinimus ir raukėsi, užuodusi
sušutusius „trasos karalių“ kūnus. Murzinos aikštelės, butelis apsiprausimui, alkoholis, cigaretės, karštis, dulkės, šaltis – viskas sukosi, jungėsi ir tilpo tame mažame kūne.
Ji tai lenkėsi prieš stovintį vyrą, tai klaupėsi ant kelių, atstūmusi galvą sučiupusias murzinas rankas, pašokusi norėjo kažkur bėgti, kažką negrįžtamai nutolusį pavyti, bet trasa neleido ištrūkti ir tempė atgal į siautulio centrą. Merginai pradėjo trūkti oro, ėmė dusti, iškėlė rankas, sustingo, išsirietė, sustaugė ir susmuko.
Keletą akimirkų vyrai vis dar trypčiojo ir vulgariais žodeliais liepė keltis ir atidirbti už maistą, numestus pinigus.
Aš ir dar keli vairuotojai pribėgome prie merginos, bet pasigirdo pikti, agresyvus žodeliai, kilo susistumdymas su girtais kolegomis.
„Nesikišk, nepatinka – nežiūrėk“, – prisiminiau gerai išmoktą trasos aksiomą ir pasistengiau išvengti konflikto, nes tuo metu į Baltijos šalių gyventojus jau žiūrėjo nepalankiai.
– Persistengė. Nieko, pagulės ir atsigaus, tempk į mano kabiną, – tarė vienas iš šokių dalyvių ir paėmęs smulkutę merginą lyg pliauską įkėlė į savo MAZ'ą.
Pirmasis reisas
Tą naktį man atvežė ilgai lauktą krovinį, skirtą Maskvai. Keletą valandų trukome, kol perkrovėme. Po to priguliau pailsėti, o ryte susiruošiau išvažiuoti. Net nepastebėjau, kaip ankstų rytą besiruošiant išvažiuoti priėjo mergina. Ant nuogo kūno užsimetusi kažkokį užtiesalą, pasišiaušusi, murzina, paburkusiu veidu.
– Pasiimk mane, – paprašė kimiu balsu ir atkišo dokumentą. – Aš tikrai pilnametė ir pasą turiu.
– Sėsk, bet ne toliau Maskvos, – tariau daug negalvojęs.
Ji nubėgo į MAZ'ą, pačiupo maišiuką, numetė murziną užtiesalą ir nuoga be kompleksų vikriai įšoko į mano mašiną. Kol išvairavau iš dubėtos aikštelės, ji taip pat vikriai užsitempė bespalvius šortus, užsimetė palaidinę.
Pirmiausia užsukau į aikštelę kurioje buvo minimalus servisas. Tokios tuo laiku tik pradėjo kurtis. Ten ji šiek tiek atsigavo. Nusimaudė, pavalgėme, iš vietinių moterų nupirkau padoresnius rūbus ir keletą moteriškų smulkmenų. Giliau Rusijoje žmonės nuoširdesni nei arčiau Europos, ir tokius pirmo būtinumo dalykus (ne naujus, dėvėtus) duodavo
veltui ar už simbolinę kainą.
Kai susitvarkė, geriau įsižiūrėjęs pamačiau, kokia ji jaunutė. Jei ne pasas, liudijantis, kad jai aštuoniolika, nebūčiau patikėjęs. Beveik visą pirmą dieną ji pramiegojo ant „balkono“ (vairuotojo lova, esanti už sėdynių). Net stipriai kratanti mašina netrukdė jai ilsėtis po trasos šokių. Naktį, kad manęs neimtų miegas, nebemiegojo ir ji.
Po truputį įsikalbėjome. Ją labai domino, kaip mes gyvename, dirbame, ar yra tokių kaip ji. Paguodžiau, kad ir pas mus galima rasti įvairių kategorijų merginų, tik mūsiškių N kelionės trumpesnės ir jos dažniau grįžta į tašką, iš kurio pajudėjo, nes mano šalis nepalyginamai mažesnė. Paprašė išgerti, parūkyti. Duodu, nes juk ne tėvas, kad auklėčiau ar drausčiau, juo labiau – pilnametė.
Šita mergina buvo tik pradėjusi kelionę po trasą. Tai buvo jos pirmas reisas.
Uniformuoti sadistai
Iki Maskvos apie du tūkstančius kilometrų važiavau beveik be poilsio. Mergina tyliai, nereikšdama jokių pretenzijų, nieko neprašydama sėdėjo ar gulėjo ant „balkono“. Aš kartais trumpai snūstelėdavau prie vairo ar valandikei išsitiesdavau ant sėdynių.
Tada nebuvo jokių darbo režimų ir važiuodavome, kiek galėdavome. Kelių inspektoriai už sugriautą Sovietų Sąjungą mūsų labai nemėgo ir dažnai stabdydavo, bet Rusijoje yra vienas privalumas. Kaltas ar nekaltas, susimoki ir važiuoji taip, kaip tau reikia, ir veži tai, ką tau reikia.
– Plečiūcha? – paklausė naktį sustabdęs užsimiegojęs kelių inspektorius, žiūrėdamas ne į mano popierius, o į pakeleivę.
-Nežinau, nedulkinau. Paprašė pas močiutę nuvežti, tai ir vežu.
– Žinome mes jų pasakas, eik į postą, – tarė merginai, net nežvilgtelėjęs į jos paduotą pasą. – O tu palauk, su tavimi paskiau išsiaiškinsime.
Grižo po gero pusvalandžio. Grąžino merginą, dokumentus, paėmė iš manęs priklausančią duoklę, priedo dar už merginą ir palinkėjo gero kelio. Jie pamylėjo, o aš mokėjau, bet tai vis geriau, nei aiškintis, ką ir kur vežu.
– Aš jiems buvau kaip manekene. Vartė, kilnojo, tai kėlė ant stalo, tai kišo po juo, tai liepė šokti, tai dainuoti, tai ryti, tai spjauti. Elgėsi ne tik kaip iškrypėliai, bet kaip sadistai. Vienas net cigaretę į sėdmenis užgesino, bet tame košmare skausmo net nepajutau. Žvėrys, – sušvokštė, išgėrė gurkšnį degtinės tiesiai iš butelio, parūkė ir krito į lovą.
Įvažiuoti į Maskvą nepatikrintam Baltijos šalies piliečiui neįmanoma, ir čia kaina daug didesnė, todėl Mažylė gulėjo po antklode ir net nekvėpavo. Tada dar nebuvo teroristų, tai po kabinas nelandžiodavo. Paimdavo tai, kas įdėta tarp važtaraščių, ir, jei tenkindavo suma, važiuodavai toliau. Viskas paprasta ir aišku.
Išsikrovęs nuvažiavau į krovinių stotį. Dar tą pačią dieną gavau krovinį namų link. Pasikroviau, palikau jauną N Vietinei ir išvažiavau.
Tragiškas likimas
Vėl į tą terminalą atvažiavau po mėnesio, gal truputį daugiau. Nors nesitikėjau, kad rasiu mano atvežtą merginą, bet dėl visa ko pasiėmiau daugiau maisto ir vairių rūbų, kurių namuose niekas nebenešiojo, bet jie buvo švarūs ir geri.
– Kur Mažylė?- paklausiau tuoj prisistačiusios draugės.
Minutėlę stovėjo suraukusi kaktą.
-Aaaa, ta naujokėlė. Sakiau jai – nesivažinėk, čia gyvenk, o ji išlėkė. Jai, matai, čia netiko, per mažai erdvės. Užsinorėjo Piterį (Sankt Peterburgą) pamatyti. Prieš savaitę grįžo iš trasos ir iškrito iš kabinos. Milicininkams sakė, kad pati prisigėrusi išbildėjo, bet aš tai žinau, kad ją sadistas F išmetė.
Iki patvorio pati nurėpliojo, o ryte tarp šiukšlių radome. Taip prastai atrodė, kad net žiurkės prie jos nebelindo, – atraportavo mano pažįstama.
– Gyva?
– Gyva. Sėkmingai iškrito. Apsidaužė, kažką susilaužė. Nuvežė į ligoninę. Čia pat kitame kvartale.
– Kur ji dabar?
– Pakasė.
– Kaip tai, kur? – nustebau.
– Paprastai, net nežinau kur.
– Tai vis dėlto gyva ar mirė? – nebesupratau Vietinės išvedžiojimo.
– Tai sakau, kad amen. Kai atsigavo, mentai pristojo su kvailais klausimais, po to sanitaras vonioje ant kruvinų kelių paklupdė. Aš nuėjau aplankyti, o ta atsisėdusi ant lovos krašto kinkuoja ir kažką burbuliuoja.
Aš žinau tą sadistą F, jis ir mane buvo iki komos subaladojęs, bet aš pati išsikapsčiau. Daviau Mažylei išgerti, tai atsigavo. Galvojau, kad viskas gerai, grįš, o ta kvaiša vonioje venas persirėžė ir amen. Išgerti atvežei? – paklausė lyg niekur nieko.
Kaip visada daviau degtinės, užkandos ir jį nuėjo pas savo „globotinius“.
Širdį graužė kaltės jausmas. Jei nebūčiau jos atvežęs, gal nebūtų ištikęs toks likimas, nors, kita vertus, koks skirtumas, kuriame mieste išmes iš kabinos, per langą, pakiš po ratu ar tiesiog sumušę paliks pakelės griovyje. Moterys N retai sulaukia vyresnio amžiaus.
Gal tai neetiška, nežmoniška, bet kai pagalvoju, kad po kelerių metų ji butų tapusi tokia, kaip mano draugė Vietinė, tai gal ir gerai, kad jos kelionė pilka, dulkina, mirtimi alsuojančia trasa baigėsi, kol ji dar buvo Mažylė.
