Bet tai, kas šį savaitgalį vyko ant Kuršių marių, protu sunkiai suvokiama. Apie 150 žvejų pateko į spąstus, kai pradėjo trūkinėti ledas. Juos išgelbėjo ugniagesiai, bet po to dalis žvejų grįžo ant ledo. Skystapročiai!
O kaip kitaip pavadinti tuos dvikojus asilus, kurie dėl kelių žuvėkų pasiryžę mirti? 150 – įsidėmėkite šį skaičių: mažiausiai tiek yra Lietuvoje tokių, kuriems blogai su galva.
Jei jau nebrangina savo gyvybės, tai gal pagalvotų, kad dešimtys ugniagesių turėjo aukoti savaitgalį, vargti tuos kvėšas gelbėdami?
Pagaliau, mokesčių mokėtojų pinigai švaistomi dėl saujos fanatikų nevispročių. Tokius apskritai reikia priskirti melagingai iškviečiančius policiją, greitąją pagalbą chuliganams ir bausti piniginėmis baudomis. Arba priverstiniu gydymu nuo priklausomybių. Kodėl, pavyzdžiui, aš kaip mokesčių mokėtojas turiu mokėti už kvailio gelbėjimą?
Suprasčiau, jei tūlas žvejys neturi televizoriaus, kompiuterio, laikraščių neskaito. Bet jie seka oro prognozes uoliau nei žemdirbiai. Ir vis tiek eina ant lūžtančio ledo.
Jau vakar vakare skaičiau portale lrytas.lt, kad šeštadienį apie 16 val. pradėjo trūkinėti ledas ant Kuršių marių. Taigi akivaizdu, kad nors menką protelį turintis žvejys sekmadienį ryte nebūtų žengęs ant ledo.
Jei atvirai, anksčiau ir aš bandžiau pajausti žiemos žūklės žavesį. Kaimynas, žvejys aistruolis įkalbėjo. Na, pasėdėjau kelias dienas iš eilės ant Kauno marių ledo, sustirau į nagą, užkibo vienas kilbukas – velniop, sakiau.
O kaimynas, būdavo, tik užtraukia ledas storiau marias – jau ir traukia peikeną pasiėmęs, kėpso nuo aušros iki sutemos.
Liūdnai jam baigėsi. Kartą, saulėtą šaltą žiemos sekmadienį, kibo didesnė žuvis ir nutraukė valą. Vyriškis netikėtai grįžo namo, kitos meškerės pasiimti. Ir užtiko žmoną su šeimos draugu, nemėgstančiu žvejybos, bet dievinančiu moteris. Neapsirengusius. Ir ne Maironio eilėraščius juodu skaitė lovoje.
Po to – įprastas scenarijus: šiek tiek smurto šeimoje ir skyrybos.
Manote, užsispyrėlis žvejys metė savo įpročius? Anaiptol. Be priklausomybės žūklei dar ir į alkoholį įjunko. Ant Kauno marių kranto sėdėdavo iki išnaktų, girtas. Iki pat pavasario. Ir štai prieš du metus, kovo viduryje, išėjo ant trūkinėjančio marių ledo.
Narai jo kūną rado tik po kelių dienų. Ir jis ne vienintelis toks nelaimėlis: beveik kiekvienais metais, kai žiemos būna nors truputį panašios į tikras lietuviškas žiemas, per atlydį Kuršių ir Kauno mariose į dugną nugarma mažiausiai 2-3 romantikos mėgėjai.
Tad gero laimikio, vyrai! Ir ramybė jūsų palaikams.
