Prieš pusantrų metų pradėjau prasčiau jaustis. Atsirado silpnumas, galvos skausmas ir svaigimas. Gydytojai nustatė mažakraujystę, migreną ir gerybinį paroksizminį pozicinį galvos svaigimą (staiga užeinantis ir savaime praeinantis galvos svaigimas, nesukeltas jokios konkrečios ligos. – Red.).
Ieškodama mažakraujystes priežasties perėjau per keletą gydytojų. Priežastį rado, bet kartu su ja ir dar vieną ligą, kuri skambėjo bauginamai, – ikivėžinė būklė.
Esu jautrus žmogus ir ši diagnozė išmušė iš pusiausviros. Puoliau į paniką. Man atrodė, kad tai pabaigos pradžia. Ne kitaip. Ypač sujaudino faktas, kad gydytojai liepė nieko nedaryti, o tik stebėti savijautą, nepamirštant kartkartėmis pasitikrinti.
Vėliau, šiek tiek nusiraminusi ir suėmusi save į rankas, nusprendžiau: nepasiduosiu. Velniop gydytojų abejingumą. Išsigydysiu pati. Ir įlindusi į internetą pradėjau ieškoti reikalingos informacijos.
Ieškant kilo, kaip man pasirodė, išganinga mintis. Ar nepabandyti man gydytis žolelėmis ir maisto papildais, skirtais tikram vėžio gydymui. Mąsčiau: jeigu žmonės liaudies medicinos padedami išsigydo vėžį, tai mano ikivėžinę būklę pagydyti bus vieni juokai. Logiška? Logiška.
Nuvažiavau į vaistinę ir nusipirkau chlorofilo, chlorelos, spirulinos, resveratrolio, seleno, kofermento Q, žuvų taukų, multivitaminų komplekso, probiotikų ir spiritinio ugniažolių užpilo. Sakau – ir imunitetą pastiprinsiu, ir sveikatą pagerinsiu.
Dar namuose turėjau tikro mumijo, vyras kažkada visą kilogramą iš Afganistano parvežė. Nutariau pagerti ir jo. Tirpinau šiltame vandenyje tą mumiją ir geriau.
Po kiek laiko supratau, kad resveratrolis ir kofermentas Q sukelia galvos skausmus. Kad patikrinčiau, lioviausi gerti visus papildus ir gėriau tik juos. Įtarimai pasitvirtino: šie du papildai man netinka. Nuo jų labiau skauda galvą. Atsisakiau jų. Kitus gėriau toliau.
Ugniažoles gėriau pagal internete surastą schemą – kasdien po lašelį, didinant kiekį iki 25 lašelių, o pasiekus tikslą – mažinant po lašelį. 25 lašelių nepasiekiau – prasidėjo skrandžio spazmai. Lioviausi gerti. Pamaniau, blogas tirpalas. Reikia pasidaryti savo.
Kadangi veiksmas vyko pavasario pabaigoje, tuo metu kai tos ugniažolės visa jėga žydi laukuose, nuvažiavau ir prisiskyniau tų žolių pati. Išspaudžiau sultis ir pakartojau eksperimentą. Šį kartą skrandis atsisakė veikti jau po 15 lašelių: pradėjo žiauriai skaudėti. Su ugniažolėmis žaidimus nutraukiau. Vis dėlto nuodinga žolė, galėjau ir prisižaisti.
Tada nusprendžiau pagauti rupūžę. Pagavau. Užpyliau ją šimtaprocenčiu spiritu, palaikiau mėnesį ir pradėjau tuo tirpalu gydytis. Gydžiausi pusę metų.
Po pusės metų pasitikrinus paaiškėjo, kad ikivėžinė būklė nedingo. Ji pasunkėjo. „Velnias, – galvoju. – Reikia ieškoti kitokio gydymo.“
Rupūžės antpilą gerti mečiau. Prisirinkau grybų. Grybų antpilas paleido vidurius. Nustojau gerti. Pradėjau gerti šnapsą su aliejumi. Yra toks Ševčenkos metodas. Netiko. Neturiu tulžies pūslės. Aliejus į tuščią skrandį sukėlė pykinimą.
„Jėzus Marija! – susinervinau. – Tai kuo man dabar gydytis?“
Puoliau domėtis gydomosiomis žolelėmis. Atradau kelis tinkamus mišinius ir pradėjau gerti. Nuo jų bloga nebuvo. Tačiau man atrodė, kad to per maža. Reikėtų dar ko nors.
Pradėjau nagrinėti informaciją apie vitaminus ir maisto papildus. Išstudijavau visų esamų Lietuvoje vitaminų sudėtį (galėčiau dabar dirbti vaistininke), pastebėjau, kad daugelis vitaminų yra niekinės vertės – tokia maža dozė juose jų yra.
Išsiaiškinusi, kokia ta dozė iš tikro reikalinga žmogui, puoliau į vaistinę jų pirkti. Prisipirkau įvairių vitaminų. Ne kompleksus pirkau, o kiekvieną vitaminą atskirai. Tiesa, pirkau ne tik vitaminus, bet ir aminorūgštį ir mineralus.
Susidarė apie 20 buteliukų žūtbūt reikalingų papildų, o tai reiškia, kad per parą jų išgerdavau mažiausiai apie 20 tablečių. Na, dabar, galvoju, mano ikivėžinei būklei galas. Taip sustiprinsiu imunitetą, kad jai šansai pavirsti vėžiu lygūs nuliui.
Dar pamiršau pasakyti, kodėl pasirinkau būtent tuos papildus, kuriuos pirkau. Viename forume radau informacijos, kokius vitaminų kompleksus geria pasiturintys žmonės. Panagrinėjau tų kompleksų sudėtį ir vualia – sąrašas yra. Beje, kas mėnesį vitaminai man kainavo 150 eurų.
Manydama, kad atradau sveikatos eliksyrą, bandžiau vitaminų duoti ir savo vaikams. Vaikai buvo protingesni už mane ir pasipriešino siūlymui gerti tokį kiekį tablečių.
Kuo viskas baigėsi? Ogi alergija ir rimta operacija, po kuriuos dar iki šiol neatsigaunu.
Visas mano pusantrų metų gydymas liaudiškais būdais ir papildais nuėjo šuniui ant uodegos. Jokios ikivėžinės būklės nei žolės, nei vitaminai neišgydė. Neįsivaizduoju, kaip jie tada gali išgydyti patį vėžį? Manau, niekaip. Mano gydymosi patirtis ir eksperimentai aiškiai parodo – visi netradiciniai vėžio gydymai yra absurdas.
Žmonės, nekartokite mano klaidos, neleiskite pinigų vėjais, negadinkite sveikatos įvairiais antpilais, negaiškite brangaus laiko. Vėžį pagydyti gali tik skalpelis ir tradicinė medicina – daugiau niekas. Dabar tuo esu jau 100 procentų įsitikinusi.
P.S. Beje, man ikivėžinė būklė diagnozuota po 7 metų vegetarizmo...
