Ši taisyklė Lietuvoje, deja, negalioja. Dažnas uždirbantis, mokantis prasisukti, net labai nori, kad jį bei jo finansinę sėkmę pastebėtų ir tinkamai įvertintų. „Tinkamai“ – tai reiškia, visi turėtų nuolankiai nulenkti galvas ir laikyti liežuvius už dantų. Dar geriau, jei puolę ant kelių vieningai pradėtų garbinti.
Taisyklės rašomos ne tiems, kas daug turi, o paprastiems, žiopliems žmogeliams.
Tokias mintis sukėlė antradienio vakare „Yra kaip yra“ laidoje nugirsta diskusija. Ponas Donatas (pats užsidirbęs prašmatniam automobiliui!) skundėsi, kaip jam ir jo žmonai įžūliai sutrukdė nuvažiuoti iki „Šachmatinės“ viešbučio. Sutrukdė vyras, vardu Robertas.
Ponas Donatas dėl tokio Roberto elgesio tikrai įsižeidė, ir visiškai nesvarbu, kad važiavo „Meilės alėja“ – pėsčiųjų gatve. Jis teisus. Teisus ir viskas. Toks teisus, kad Kauno policija anuliavo Donatui neteisių Palangos pareigūnų paskirtą administracinę baudą. Na, ką ten baudą... 100 litų baudelę, bet kai esi teisus, tai ir tokios baudos mokėti nesinori.
Linas Kontrimas, viešųjų ryšių specialistas, pakomentavo, kodėl negyvename kaip Skandinavijoje. Nes Lietuvoje labai daug žmonių, kurie gali sau daug leisti.
Tikrai, o kodėl gi neleidus, jei turi daugiau, nei turi kiti? Jei nieko sau neleisi, kaip tie menki, niekingi žmogiūkščiai pamatys, ko esi vertas?
Su tokiais, daug sau leidžiančiais ir viską sau atleidžiančiais, ne vienas esame susidūrę. Su prašmatniomis vilomis, kėpsančiomis vaizdingose ežerų pakrantėse. Su grėsmingais perspėjimais „privati valda“, užtvėrusiais kelią iki ežero pakrantėse.
Kartais matome prašmatnius tų sau daug leidžiančių piliečių automobilius, jaukiai įsitaisiusius neįgaliųjų automobiliams skirtose vietose. Nes juk išpopintoms jų lialioms labai toli kaukšėti aukštakulniais į butikus, o ir apkarstytas svarovskiais šuniukas nemėgsta, kad jį ilgai nešiotų!
Jei jau pakilau virš pilkos minios, patekau į Seimo rūmus, tai galiu sau leisti skraidyti į Japoniją verslo klase, o pavargęs už dyką atsipūsti Druskininkų vandens parke.
Jei įsitryniau į šiltą valstybinės įmonės vadovo vietelę, galiu sau leisti nusipirkti žvilgantį džipą. Nors jis per mėnesį suryja galybę degalų, o eurų, sumokėtų už tuos degalus, užtektų trims kaimo mokyklėlėms suremontuoti.
Daug turintys ir galintis sau leisti skirsto žmones pagal naudingumo koeficientą. Nuostabūs ir pagarbos verti – jie patys (aukštose kėdėse įsitaisę pareigūnai, verslininkai, sukalbami savivaldos administracijos atstovai, Seimo nariai...) ir visi likusieji nevykėliai – mes.
Mes – nieko verti, nes turime mažiau ir nieko negalime sau leisti.
Jie niekinamai žvelgia į mus iš savo prašmatnaus būvio aukštumų ir pasitaikius progai nepamiršta pabrėžti, kad patys esame kalti, jei nemokame gerai gyventi.
Jie nepakenčia nei kritikos, nei nepagarbos. Negalima kritikuoti ir negerbti tų, kas daugiau turi. Bet kuris, turintis daug, yra šimtą, o gal ir tūkstantį kartų vertesnis nei „nusmurgę“ savanoriai, gelbstintys mirštančius gyvūnus. Vertesni nei minimumą gaunanti slaugė, lengvinanti sergančių žmonių kančias. Vertesni nei skurdžiai teisybės ieškotojai, neapdairiai įsivėlę į konfliktą su „turinčiais bei galinčiais“. Įsivėlę ir iš anksto pasmerkti pralaimėti.
Lietuvoje gera galėti ir turėti. Išsyk pasijunti reikšmingas. Visuomenės grietinėle... Tik vargu ar tokio sukirpimo ponai susimąsto, jog ne vien grietinėlė lengvesnė už vandenį. Ne vien tik ji lengvai išplaukia į paviršių.
