Manau, kainų skirtumo nemato tas, kas per gerai gyvena. Jeigu visą dieną praleidi prie kompiuterio, žaisdamas „Counterį“, pietus į kambarį paduoda mama, o kojines ir apatinius gauni dovanų per Kalėdas, tada tikiu, kad nespėji pajusti ne tik kainų skirtumo, bet ir jokių finansinių problemų apskritai.
O jeigu pats perki dešrą ir duoną? Pats ieškai apatinių ne tik sau, bet ir šeimos nariams? Ir dar turi kiekvieną sezoną pirkti šeimynai vis kitus rūbus, nes vaikai juk ne traukiasi, o auga?
Tada, patikėkit, kainos atrodo kosminės.
Vienoje laidoje kalbėjusi Monika Šalčiūtė prajuokino liaudį, sakydama, jog euras bus lygus litui. Visi kvatojosi, kvatojau ir aš. Atseit, kvailelė, nežino, ką kalba. Dabar nebejuokinga. Jau suprantu, kad ji turėjo omenyje kainas, kurios, virtusios eurais, atrodo vienas prie vieno – tai, kas anksčiau kainuodavo 2 litus, dabar kainuoja 2 eurus.
Netikit? Vakar Kauno „Akropolio“ kalėdinėje mugėje pirkau barškutį. Medinį niekniekį su prikabintu skambaliuku. Pernai panašūs žaisliukai kainavo iki 10 litų. Jeigu skambaliukų prikabinėta daugiau – 12. O štai vakar sumokėjau 8 eurus. Buvo ten kainavusių ir 12, ir 15 eurų.
Arba pietūs kavinėje. Per pietų pertrauką nubėgusi pavalgyti į greta įstaigos esančią kavinę seniau pasiimdavau 10 litų. Dabar iš darbo neišeinu piniginėje neturėdama 10 eurų. Tiesa, čia kalbu ne apie dienos pietus, tačiau negi už nedideles salotas, kibiną, puodelį sultinio ir kavą 10 eurų – primenu, tai yra 35 litai – normalios išlaidos?
Jeigu mokėčiau siūti, garbės žodis, apsiūčiau savo vaikus nuo galvos iki kojų. Tada nereikėtų vėpsoti į parduotuvėje kabančią kepurytę ir purtytis nuo jos kainos. 12 eurų už mažo vaiko kepurę? Medžiagos ten sunaudota tiek, kiek atsieitų maždaug pusei pašluostės. Pasikartosiu – 12 eurų. Rimtai? Kodėl gi ne, jeigu šiki pinigais.
Nors mano atlyginimas normalus – nei per mažas, nei kosminis – daug ko nebegaliu sau leisti. Aišku, keičiasi sąlygos, tai ir poreikius pritaikai. Anksčiau Laisvės alėjos parduotuvėje pirkusi odinius batus dabar turguje ieškau odos pakaitalų. Vaikams ekologiškos ūkininkų atvežamos mėsytės nebeperku, nes vien už tą atvežimą tektų pakloti 5 eurus.
Aišku, galima pirkti daktarišką dešrą, glitimo ir priedų prifarširuotas košes, bet gyventi juk norisi kokybiškai, o mintis vaikus šerti maistu su popieriumi ir klijais – nevilioja. Košytės, kurias perku vaikui, seniau tikrai nelabai daug kainavo litais. Dabar – 4 eurai!
Rūbus stengiuosi „prisimatuoti“ iš turtingesnės kaimynės – ji, galinti save ir šeimą apipirkti neatsižvelgdama į kainas, vis dosniai pasidalija „išaugtukais“. Bet net ir ji pripažįsta – kainos pakilo.
2014 metų pabaigoje megztinį su nuolaida galėjau rasti nuo 30 litų. Dabar, kai šaltis nukando ir nosį, ir rankas, ir papus, parduotuvėje, žadėjusioje didžiules nuolaidas, vos aptikau megztuką, nukainotą „net“ iki 30 eurų.
Išvada: sukis kaip nori. Jei svarbu gerai valgyti, tada vaikščiok nuogas. Nori naujo palto – neėsk. Kaip kiti begintų eurą, negalima paneigti, jog piniginės tuštėja kelis kartus greičiau. Apsipirkti po euro įvedimo tapo iššūkiu.
Iš esmės aš nesakau nieko blogo – bendra valiuta yra gerai. Tačiau šalyse, kuriose pienas kainuoja kaip ir Lietuvoje – maždaug 1 eurą, įprastas atlyginimas yra apie 900 eurų. O čia? Ar tie „besidžiaugiantys euru“ tikrai gali sau leisti tokią prabangą?
