Ne, aš neišgirdau jokios grėsmingos diagnozės. Prie vaiko netekties tragedijos prisiliečiau netiesiogiai – ruošdama „Bendraukime“ projektą „Mes buvome tėvai“ ir kalbėdama su savo vaikus palaidojusiomis moterimis. Jų pasakojimai atrodė vienas už kitą skausmingesni.
Rita Juozapavičienė papasakojo, kaip jos šeimą viena po kitos užklupo nelaimės, o paauglys sūnus sunkiai susirgo. Medikai nepaliko vilties. Po laidotuvių ji ėjo gatve, saulė švietė, žmonės skubėjo ir šypsojosi. O motinai norėjosi klykti, daužyti, įžeisti ką nors, kad tik ir kitiems skaudėtų. Tačiau ji rado jėgų atsitiesti dėl dviejų likusių sūnų.
Dėl tos pačios priežasties gyventi toliau ryžosi ir Daiva Maruškienė. Į jos namus nelaimės irgi beldėsi viena po kitos – 5 metukų dukrytė sukarščiavo po mylimo senelio laidotuvių ir nebepasveiko.
O mamai Laurai likimas lėmė savo antrąjį vaikelį sūpuoti vos 7 mėnesius.
Projektas „Mes buvome tėvai“ buvo skirtas padėti vaiko netektį išgyvenusioms šeimoms. Minėtos moterys rado būdą atsitiesti ir dalinosi savo istorijomis tam, kad kitos – skausme dar skendinčios – šeimos atrastų viltį ir sužinotų apie galimą pagalbą.
Visos trys mamos pripažino, kad joms padėjo kitų žmonių ištiesta pagalbos ranka, kalbėjimas, o ypač – tikėjimas. Tikėjimas Dievu, tikėjimas reinkarnacija, tikėjimas sapnais.
Kaip tyčia, būtent tikėjimas ir tapo tekstų komentatorių apkalbų objektu.
„Tos ezoterinės nesąmonės... Jums visai pasimaišė“, – tokio pobūdžio komentarų netrūko.
O aš šitokiais žodžiais besisvaidžiusiems komentatoriams savo ruožtu irgi noriu pasakyti – praleidote progą patylėti. Kodėl? Jei iki šiol niekas nepaaiškino, paaiškinsiu aš.
Tikėjimas – labai jautri tema. Neveltui siūloma ja nediskutuoti nei per pasimatymus, nei per vakarėlius. Nesvarbu, koks esi atsipalaidavęs, nesvarbu, kokia smagi ir supratinga kompanija. Pamenu porą, kuri į vakarėlį atėjo trykšdama meile, o jo metu išsiaiškinę vienas kito religines pažiūras jaunuoliai namo išėjo jau atskirai. Reikia žinoti, kada geriau prikąsti liežuvį.
Ginčai apie tikėjimą man primena įvykį pradinėje mokykloje, kuomet susikirtome, yra Kalėdų senelis ar nėra.
Savo tiesai įrodyti visi pasitelkė krūvą pavyzdžių, kol galiausiai draugė man, naiviai tikinčiai, drėbė neatremiamą argumentą: „Senelio nėra, dovanas perka tėvai – pažiūrėk, tavo tėvai mažiau uždirba už mano, todėl ir negavai „Furbio“.“
O to prasmė? Atverti kitam akis? Jeigu po tokios netekties kas nors padėjo žmogui atsitiesti – argi svarbu, kas? Taip pat sėkmingai tai galėtų būti ir tikėjimas rožine pantera – tegu, jeigu tik gelbsti.
Gal ir yra manančių, kad pakanka laiko gydomųjų galių. Bet kunigas Antanas Saulaitis, susidūręs su daugeliu tokią nelaimę išgyvenusių šeimų, patvirtino, jog vaiko mirtis palieka amžiną randą tėvų gyvenime. Nepatyrusi vaiko netekties negaliu įsivaizduoti jų išgyvenamo skausmo. Baisu net bandyti. Bet kaip mama žinau, kad skausmui numalšinti nepakaktų laiko ir užsimiršimo.
Dailės terapeutė Marija Mendelė-Leliugienė įvardijo dažniausią tėvų jausmą po vaiko mirties – kaltės.
Negi kitas žmogus galėtų iš jos išlaisvinti? Jei kaltė adekvati tragedijos dydžiui, jai sumažinti – kad ir menamai – man trūktų būtent Dievo atleidimo.
