Kai sužinojau apie Dembavos budelio Deivido Antanaičio pergalę teisme, kur buvo apginta jo teisė be trukdymų tenkinti save kalėjimo išvietėje, mano kantrybė išseko.
Jauna mergaitė dėl šio išgamos žuvo baisiose kančiose. Artimieji išgyvena siaubingą praradimo skausmą, o budelis ramiai tyčiojasi iš Lietuvos teisingumo sistemos ir kelia pretenzijas.
Matote, pažeistos jo teisės į privatumą, nes negali, atsiprašant, smaukytis, kai į jį žiūri kiti kaliniai. Ir teismas tokį pareiškimą pripažino pagrįstu! Gerai, kad dar nesutiko sumokėti reikalautos moralinės kompensacijos, 5000 eurų, čia būtų buvusi cinizmo viršūnė.
Kiek dorų ir padorių žmonių kiekvieną dieną mina teismų slenksčius ir niekaip neranda teisybės, metų metus, o šitiems viskas ant sidabrinio padėklo. Nemokama pramoga jiems tie teismo posėdžiai. Kelionės į posėdžius ir
atgal – geras būdas stumti laiką. Spėju, viskas už mokesčių mokėtojų pinigus, už tų pačių nukentėjusiųjų pinigus.
Teismas pripažino, kad neturint galimybių tenkinti kalėjimo izoliatoriuje savo aistros, pažeidžiamos žmogaus teisės. Kas toliau? D.Antanaitis, nuteistas iki gyvos galvos, turės per akis laisvo laiko skundams rašyti. Tuoj pareikalaus losjono, žaisliukų ar guminės bobos, tai viską jam pristatysim tiesiai į kamerą ir dar su fanfaromis? Kad, gink Dieve,
nepažeistume teisių oriai kalėti?
Mano nuomone, padaręs tokį nusikaltimą ir to nesigailintis asmuo (žmogumi pavadinti neapsiverčia liežuvis), be jokio elementaraus padorumo, neturi jokios teisės iš visuomenės nieko reikalauti.
Gal reikėtų įteisinti darbo terapiją, kad tokie, užuot sėdėję žmonėms ant sprando ir naudoję valstybės lėšas, patys užsidirbtų duoną nepakeliamu darbu? Kad rankos būtų užimtos ne smaukantis tualeto kabinoje, o atlyginant žalą aukų artimiesiems, tiek, kiek pajėgs tempti.
Ar įvykdyti cheminę kastraciją ir tegul gyvena be jokių tokių poreikių, jei jau jų tenkinimas virsta teismų procesais.
Juk turi būti ribos. Jei jau esame tokie demokratiški ir leidžiame budeliams gyventi, užuot humaniškai pakišę juos po velėna.
