V.Luckaus draugas Michailas Vilkomirskis rašė, kokie nuostabūs žmonės buvo V.Luckus ir jo žmona Tatjana. Į šį rašinį atsakė žuvusio B.Krakausko bičiulis, nenorėjęs viešinti savo vardo.
Pateikiame trečią nuomonę šia tema.
Užvirė kraujas. Dėl tų, kurie atsisako matyti daugiau nei paviršių. Dėl tų, kurie galvoja, kad kito žmogaus gyrimas yra tiesiogiai proporcingas jų asmeniniam nuvertinimui. Tų, kurie pagal geriausias sovietmečio tradicijas vis dar galvoja, kad žmonės turi būti lygūs: jei kažkas aukštesnis – pripjauti, jei žemesnis – pritempti.
Kalbu apie paskutinį komentarą (Prabilo neišklausyta pusė: gyvenimas dužo ne tik garsiai porai) fotografo Vito Luckaus istorijai, talentingai papasakotai filme „Meistras ir Tatjana“. Autorius sako pažinojęs abu veikėjus (V.Luckų ir Bronių Krakauską) ir teigia, kad filme, interviu ir pasakojimuose jų herojus V.Luckus – „kone su sparneliais“.
Su sparneliais? Tikrai? Vien dėl to, kad filme per mažai dėmesio skirta žmogžudystei? Kad mušama į vienus vartus ir nepapasakota apie tai, kad nužudytasis buvo „jaunas, gabus, nors dar neišgarsėjęs fotografas (...), bet jau pakankamai įsigilinęs į technikas ir jas įvaldęs“? Kad po jo žūties taip pat liko žmona ir mažametis sūnus? Kad nėra interviu su jo žmona ir užaugusiu vaiku?
Žiūrėkim – tuoj to imsis portalai, dievinantys serialus – bėda gali būti tik tame, kad įvykis per senas, nes jau dabar būtų pakalbinti visi aplinkiniai iki arklio brolio vaiko.
Ar slepiamas faktas, kad Luckus Krakauską nudūrė? Ar reikėtų kažkokio papildomo, garsesnio pasmerkimo, pamoralizavimo? Ar filme ir prie kiekvieno prisiminimo, interviu, interneto komentaro kaip ant cigarečių pakelio turėtų nuolat eiti prierašas „bet jis gi nužudė žmogų“?
Ar nusikaltimą (galimai afekto būsenoje) padaręs žmogus negali būti prisimenamas kaip teisingas, rūpestingas, geras, išskirtinai talentingas? Ar dėl nusikaltimo jo kūrinių vertė sumažėja?
Ar tas kitas buvo toks pats talentingas, tik nepelnytai neįvertintas ir dėl to ne toks įdomus kaip kaltininkas? O gal tiesiog nesinaudojo tokiais, atseit, pigiais triukais kaip gražuolė žmona ir liūtas ant pavadėlio?
Aš suprantu, kad skaudu, jog kito jauno ir, tikiu, gan perspektyvaus žmogaus gyvenimas buvo atimtas taip absurdiškai. Tačiau tai įvykęs faktas ir gyvenimas nesirutulioja pagal šeimos narių, draugų ar visuomenės pageidavimus. Ar keista, kad atsimenami būtent tie, apie kuriuos atsiminimai ryškiausi?
Dar autorius apie Luckų sako: „Deja, atsitokėjęs pražudė ir save“. Ar tai dėl to, kad žudytis negerai? Ar dėl to, kad niekas nebeturėjo galimybės kolektyviškai ir asmeniškai sudoroti kaltininko ir kas dieną jam priminti, ką jis padarė, ypač jei būtų pelnęs dar didesnį pripažinimą ir stebuklingu būdu trumpam užsimiršęs?
Vieni vartai ir vien geri atsiliepimai – suinteresuotųjų postringavimai. Faktas, kad filmą, kaip ir daugelį kitų vertingų meno kūrinių, reikėtų žiūrėti pasiruošus – pasiskaičius. O žmonės kritinio mąstymo dėka patys sugeba atskirti faktus nuo vertinimų.
Ne bėda daugiau pasidomėti ir po filmo, nes jis neturi pretenzijų į tikrovę objektyvizuojančią dokumentiką. Priešingai – tai subjektyvus ir meniškai išpildytas režisieriaus matymas, realizuojant menininko laisvę išryškinti jį patį jaudinančius aspektus.
O Luckus už tai, ką padarė, susimokėjo iš karto ir be išlygų. Ir tik naivistas toje istorijoje mato tik romantiką, herojus ir legendas, bet nemato po visu tuo slypinčio jausminio sudėtingumo, kur be juodos ir baltos yra dešimtys pilkų atspalvių.
„Bet ką tokio galima pasakyti normaliai mąstančiam žmogui, kad taip atsitiktų?“ – retoriškai klausia autorius. Taip klausia visi, nesuvokiantys, kad žmonės ir gyvenimo įvykiai nėra A+B=C.
A: Mes nežinom, kas kaupėsi Luckaus galvoj ir širdy.
B. Mes nežinom, ką žuvusysis jam pasakė.
Taigi, mes neturime supratimo, kokios masės sprogstamasis mišinys buvo susikaupęs ir kaip įskelta ugnelė. Taigi, šiame konktekste mąstančiam žmogui tas klausimas primityvus ir beprasmis.
Asmeninis žmonių pažinojimas, deja, neprideda supratimo, gebėjimo jausti juos, jų tarpusavio ryšius, santykius su aplinka. Tai subtili dėlionė, be abejo, visada ir visiems nuspalvinta asmeninės patirties ir pasaulėžiūros.
Kai aš einu pro tuos namus arba Vrublevskio gatve, kur Luckus fotkino žmones per liūtį, jis man vis dar ten. Skausmingai gyvas. Tikiu, kad Bronius Krakauskas tiems, kam buvo svarbus, gyvas ne mažiau.
Gyvybė vertinga vienodai, skiriasi tik paliktų pėdsakų apimtis ir ryškumas.
