Reportaže buvo pasakojama, kaip marijampolietė bedarbė Irma Subačienė susimokėjo 500 eurų už slaugytojos kursus, kad galėtų susirasti darbą. Vieniša 3 vaikų (du iš jų neįgalūs) mama sakė, jog iš Darbo biržos pasiūlymų nesulaukė.
Ar Lietuvos valstybė tuo pasidžiaugė? O taip! Darbo birža, sužinojusi, kad daugiavaikė vieniša motina ėmė lankyti kursus, atėmė jos bedarbio pašalpą. Ne tik atėmė, bet ir pareikalavo grąžinti 180 eurų!
Vargšė moteris guodėsi, kad už tuos pinigus susimokėdavo už butą – o kur dar sauskelnės, vaistai vaikams.
Tačiau Marijampolės darbo biržos skyriaus vedėja Živilė Povilaitienė tik sausai baksnojo į įstatymą. Jokios užuojautos į bėdą patekusiai moteriai jos veide neišskaičiau. Pasak valdininkės, I.Subačienės statusas iš bedarbės buvo pakeistas į besimokančio ir darbo ieškančio asmens statusą, todėl pašalpa jai nebepriklauso.
Pažiūrėjus šį reportažą širdyje kilo pasišlykštėjimas. Pirmiausia – dėl tos akivaizdžiai pervargusios moters bejėgiškumo prieš visagalį aparatą. Antra – dėl varguolius „valdančių“ valdininkų nužmogėjimo.
Manau, kad į kiekvieno žmogaus problemą valdininkai gali pažiūrėti lanksčiai. Kai kurie taip ir daro. Bet kiti neatsispiria pagundai valdyti, skriausti – svarbu, būtų kuo pasiteisinti.
Visa ši situacija man priminė, kaip kartą lankiausi viename Vilniaus socialinės paramos dalijimo skyriuje. Ten net prie informacijos langelių sėdinčios moteriškės tarp varguolių jautėsi visagalės.
Tvarkyti reikalų atėjau su kūdikiu ant rankų. Priėjusi prie langelio klausiu: „Man reikėtų sužinoti, kur kreiptis tokiu ir tokiu klausimu.“
„Jums reikia prie antro langelio“, – atkirto.
„Bet antras langelis uždarytas, nors pagal darbo valandas turėtų dirbti“, – atkreipiau dėmesį.
„Vadinasi, antras langelis dirba. Grįš, laukite“, – atrėžė.
„Kada maždaug grįš?“ – klausiu.
„Gal po 10 minučių, o gal po valandos, aš neganau“, – jau rimtai susinervinusi pareiškė moteriškė.
Laimė, grįžo po 10 minučių. Sužinojusi, į kurį kabinetą kreiptis, nuėjau. Bet dar spėjau pamatyti, kaip bobutė moteriai langelyje tiesia šokoladą. O ta atlaidžiai atsidūsta: „Na gerai jau gerai, ką su jumis padarysi.“
Prie kabineto tvarka – laukinė. Kas gudresnis – tas pirmas. Prie vieno kabineto keliese laukėm gana ilgai, nors jame, atrodo, nieko nebuvo. Matyt, buvo geriama kava. Kai pagaliau įėjau, man pasakė, kad turiu eiti į kitą kabinetą.
Prie kito kabineto – vėl eilė. Kūdikis pradėjo knerkti, mane bobutės užleido. Įėjau, o iš ten siunčia atgal – esą ne į tą kabinetą nusiuntė! Lauk toliau.
Tada trūko kantrybė, tiesiu taikymu nuėjau pas įstaigos vadovą, iškviečiau jį ir pasiskundžiau apie netvarką. Reikalai pajudėjo akimirksniu. Buvau nusiųsta tiesiai į kabinetą pas konkrečią specialistę.
Praeidama mačiau, kad kiti varguoliai taip ir liko kiūtoti amžino laukimo koridoriuose. Žmonės, sugniuždyti skurdo, ligų, negalios, niekinamo požiūrio. Man tada susidarė įspūdis, jog nutaisę abejingą veidą kai kurie įstaigos darbuotojai tyčia vaiko žmones ir dar tuo mėgaujasi.
Taigi patarimas vienas – nebijokit: eikit, sakykit, skųskitės. Drąsa ir viešumas yra didžiausi jūsų ginklai. O valdininkai jų mirtinai bijo.
