Kalbėjosi aktualia tema, kuri prieš šventes, o ir kitomis dienomis verčia lietuvius spirgėti – pinigus. Mane pralinksmino (nors tai – kone juokas pro ašaras) gerbiamo Raimondo Kuodžio keletą kartų paminėta „laimės ekonomika“ – tokią filosofiją, kai žmonės turėtų mažiau galvoti apie pinigus ir atsigręžti į tikrąsias vertybes.
Kitaip tariant, jei neturi tiek pinigų, kad galėtum patenkinti savo lūkesčius ir dėl to jautiesi prislėgtas bei saujomis ryji antidepresantus, reikia sumažinti tuos lūkesčius ir baigtas kriukis. Laimė ranka pasiekiama. Oho, po paraliais, o juk gyvenu laimingiausioje šalyje, tik to nepastebėjau!
Tik man labai įdomu, kaip, pavyzdžiui, lūkesčius galėtų sumažinti šeima, iš minimalaus atlyginimo bandanti išlaikyti būstą ir porą vaikų? Ar net ne šeima, o vieniša mama. Kaip turėtų kisti tokios šeimos lūkesčiai?
Petriukas ar Onytė eis į mokyklą avėdami naujais žieminiais batais, o mama puikiai išsivers ir su senais. Na, kam jai nauji žieminiai batai? Kai gerai pagalvoji, senus dar galima palopyti ir pirmyn. Kiek čia Lietuvoje tos žiemos – vargani šeši mėnesiai.
Dar galima koreguoti pusryčių lūkesčius: juk taip lengva atsisakyti nesveikos dešros, o valgyti košę. Jei vaikai nenori košės, o nori dešros, vadinasi, jie ir valgyti nenori. Todėl kitą rytą lėkštėje gali lūkuriuoti tuštuma...
O gal kas penktas Lietuvos pilietis turėtų mažinti lūkesčius kokiu nors išradingesniu būdu? Pavyzdžiui, vieną mėnesį mokėti tik už šildymą, kitą – tik už elektrą? Bijau, ilgai tokia laimė netruktų. Šilumos tiekėjai ir elektros valdovai taip pat turi savų lūkesčių ir jų mažinti nesirengia.
Na, reikalingas įmonės vadovui naujas auksinis rašiklis ar laikrodis platininiu korpusu, nors tu jam kuolą ant galvos tašyk. Antstoliai taip pat turi tam tikrų lūkesčių ir nesigėdys jų ginti.
Įdomu, o kaip lūkesčius galėtų pakoreguoti pensininkai? Gal mažiau eurų atseikėti vaistams ir daugiau – bulvėms? Sakoma, kad jose gausu kalio, tad ir lūkesčius sumažintų, ir duotų širdžiai taip reikalingo mineralo.
Man regis R.Kuodis kažką čia supainiojo. Neįmanoma mažinti lūkesčių, kai vienintelė galvoje kirbanti mintis – kaip išgyventi.
O labiausiai mane pralinksmino eksperto patarimas, užuot sukus galvą dėl pinigų, turiningai leisti laisvalaikį su vaikais.
Ypač tai įmanoma, kai paršliauži iš darbo vos pavilkdamas kojas, skaičiuodamas iki kitos algos likusius centus. Lyg turiningas laisvalaikis nekainuotų nė euro. Net išėjus pasivaikščioti norisi turėti kišenėje žvangančių monetų.
Žinoma, galima būtų lankyti nemokamas parodas ar vaikštinėti muziejaus salėse. Tik mažuose miesteliuose ar kaimuose nei vis naujų parodų, nei muziejų su plačiomis ekspozicijomis. O kelionė į didmiestį kainuoja.
Beje, tame mieste kils noras pavalgyti ir atsigerti. Žinoma, galima pritepti sumuštinių, nugnybus nuo algos tai nesveikai dešrai. Tik koks tada poilsis, kai mama ir tėtis apsikrovę krepšiais, bet vaikams negali nupirkti ledų ir dega kalte nuo jų maldaujančių žvilgsnių.
Net pasibūti gamtoje kainuoja. Bet kur prie ežero palapinės nepasistatysi – tuoj pasirodys savininkas su ištiesta ranka ir prašymais pakloti tam tikrą sumelę. Na, taip, galima kurti rankdarbius, bet klijai, pieštukai, popierius ant žemės veltui nesimėto. Be to, keliolika kartų pagaminus tuos rankdarbius, kils noras patirti ką nors kito.
„Laimės ekonomiką“ jos apaštalams reiktų skelbti ten, kur žmonės gyvena sočiai. Kad ir Seime. Ar vesti tokios ekonomikos seminarus valstybinių įmonių vadovams. Kaip būtų žavu, jei staiga ponuliai susiprastų: naujas džipas ar penkių aukštų vila vaizdingoje ežero pakrantėje – ne ką mažesnės vertybės, nei ekonominės klasės automobilis ir kuklus būstas sename daugiaaukštyje.
O slaugėms, pardavėjoms, siuvėjoms ar kitiems ariantiems ir kišenėse sugraibantiems didelę špygą „laimės ekonomikos“ brukti nereikia. Bijau, nesupras...
