Panaši atmosfera vyravo ir po 2001 metų rugsėjo 11–ają įvykdytų teroro atakų Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Paradoksalu, tačiau būtent patys baisiausi išgyvenimai vienija vakarų visuomenę. Ko gero, mes kartu giname tai, ką ilgius šimtmečius taip atkakliai kūrėme ir už ką kovojame – laisvę ir teisę būti laimingais. Vakarų pasaulis siekia laimės. Čia kiekvienas tampa tuo, kuo nori būti, ir daugeliui nerūpi, ką apie tai pasakys kiti.
Todėl tas barbariškas elgesys, šūviais lydintis šimtų niekuo dėtų žmonių gyvenimus į pragaištį, man visiškai nesuprantamas. Kaip ir ironiškas juodasis humoras apie Prancūzijoje žuvusias aukas.
Socialiniuose tinkluose milijonams vartotojų solidarizuojantis su šias metais jau antrą netektį išgyvenusiu Paryžiumi, kai kurie ėmė piktintis Prancūzijos vėliavomis papuoštomis profilio nuotraukomis. Neva tai tėra populizmas – žmonės žūva kiekvieną dieną, todėl nėra reikalo gedėti.
O štai kiti, užuot patylėję, eilinį kartą pademonstravo savo visišką nejautrumą. Ironija ir juoduoju humoru trykštantys internautai pasikeitė savo profilio nuotraukas į fotografijas su musulmoniškais rašmenimis, įkėlė teroristų fotografijas (kurias nuspalvino Prancūzijos vėliavos spalvomis) ir pareiškė, kad juodasis humoras yra tarsi giminaičiai – vieni jį turi, o kiti – ypač po kruvinojo penktadienio įvykių – ne.
Jie pademonstravo „humorą“ šimtų žuvusių žmonių priešakyje. Ach, kokie jie ironiški.
Tačiau pasipiktinusieji ir juodojo humoro mėgėjai šį tą pamiršo. Pavyzdžiui, 1991 metų sausio 13–osios įvykius Lietuvoje. Tada mūsų šaliai buvo svarbus kiekvieno žmogaus palaikymas. Lygiai taip pat, kaip ir Prancūzijai dabar. Jai reikia mūsų visų.
