Žmogus, parašęs tekstą „Garsios poros draugas prakalbo apie Vilnių sukrėtusią tragediją“, gal ir gerai pažinojo fotografą Vitą Luckų. Bet ne taip gerai, kad galėtų tvirtinti, jog viskas, ką čia mini, tikrai taip ir buvo.
O mes labai gerai pažinojome žmogų, kurį V.Luckus nužudė. Tai buvo žmogžudystė vidury dienos, tiksliau, pavakare. Deja, atsitokėjęs pražudė ir save.
Šiaip jau tokiuose debatuose nedalyvauju, bet apmaudu, kai tiek laiko „mušama į vienus vartus“, tarsi tas kitas žmogus (Bronius Krakauskas – Red.) būtų buvęs koks recidyvistas ar kas panašaus.
Buvome su juo pažįstami. Dalyvaudavome parodose ne vienus metus, bendravome. Vėliau – ir su žmona.
Tas žmogus buvo jaunas, gabus, nors dar neišgarsėjęs fotografas. Baigė technikumą, vėliau žurnalistiką universitete, darbštus. Gal mąstė apie fotokorespondento darbą – šito gerai nežinau.
Dalyvaudavo ir fotoparodose – buvo dar jaunas, bet jau pakankamai įsigilinęs į technikas ir jas įvaldęs. Tuomet juk nebuvo taip paprasta, kai bet kas gali nuspausti mygtuką ir vadinti save fotomenininku.
Kartu su kitais kolegomis fotografais ir bičiuliais budėjome prie jo karsto, nesuvokdami (dar ir šiandien) tos absurdo situacijos.
Liko jauna žmona ir mažas sūnelis, jau garbaus amžiaus motina – sūnus buvo vienintelė paguoda... Liko planai, svajonės – ir didelė meilė.
Kaip reikėjo jaustis jo artimiems žmonėms? Sako, tikriausiai įžeidė. Bet ką tokio galima pasakyti normaliai mąstančiam žmogui, kad taip atsitiktų?
Po laidotuvių žmonos nė karto ir nemačiau, jie gyveno Kaune. Kažkaip išgyveno, sūnus jau turi būti užaugęs. Tada buvo gal dvejų trejų metų. Kaip jam reikia jaustis, jeigu žino tą istoriją?
Juk kažkodėl nuo pat pradžios aidėjo atgarsiai: nelaimė, žuvo meistras. O dėl ko žuvo?
Skaitant, klausantis į mitą panašios istorijos, kurioje daug tikrų faktų, gali ir apsiverkti, kad kažkas nužudė meistrą... Bet kažkas suvyniota į vatą, tik pašaliniai to nežino, nejaučia. Sugriuvo ne tik anos šeimos gyvenimas, bet ir šitos, dar tik pradėjusios gyvenimą...
Gal gerai, kad padarė filmą. Visur pilna interviu ir pasakojimų, o juose jų herojus – kone su sparneliais. Kas tie keli nesantuokiniai vaikai, paliktos moterys? Kas ta žmogžudystė – mes gi jau prie visko pripratome.
Nieko čia nepakeisi, bet mums tikrai skaudu. Dėl to kito jauno žmogaus, kurio gyvenimas buvo atimtas taip absurdiškai.
Esmė ta, kad esame linkę vienus sudievinti, o kitus palikti nepelnytai paniekai.
