Audra nerimsta ir vargu ar greit nurims. Ypač po to, kai tapo įmanoma lengvai palyginti kas kur ir kiek gauna.
Tačiau noriu pakalbėti apie tai, kaip euro įvedimas paveikė daugumos lietuvių pamėgtus medžioklės plotus – vadinamus skudurynus ar „lupatynus“. Galit kiek norit aiškinti, kad niekada ten neinat, bet faktų nepaneigsit. Per „naujų kolekcijų“ pristatymus skudurynuose tokios ponios ir ponai neršia, kad tik laikykis, tik, žinoma, jie to nepripažins.
Anksčiau būdavo žinojai – drabužiai Lietuvoje brangūs, o ir kokybė bei pasirinkimas kartais būna apgailėtini. Ypač turint nestandartinį sudėjimą. Jei nori ko nors ryškesnio, įdomesnio tai ir trauki ne kur kitur, o į skuduryną.
Bet įvedus eurą, šiuose dėvėtų drabužių lobynuose kainos tikrai peržengė visas sveiko proto ribas. Ypač kai praėjusią savaitę dingo kainos, nurodytos litais. Ne be reikalo draugai iš Latvijos po euro įvedimo guodėsi, kad tikrasis kilimas prasidėjo po to, kai dingo kainos latais. Taigi mūsų dar laukia siurprizų.
Jau kurį laiką dairausi kailinukų. Naujų niekaip neįpirkčiau, bet jei rasčiau nebrangius padėvėtus, persisiūčiau pamušalą, gražiai išsivalyčiau ir nešiočiau vėl.
Lygiai prieš metus viename Vilniaus skuduryne akis užkliuvo už karakulinių kailinių. Jie kainavo 500 litų. Kaina buvo įspūdingesnė už pačią prekę, todėl ją taip gerai ir įsiminiau.
Bet kai praėjusią savaitę pamačiau vienoje Vilniaus „Humanoje“ dėvėtus kailinukus, kainuojančius daugiau nei 300 eurų, kitaip tariant – 1039 litus, likau stovėti išsižiojusi. Nieko sau kainytė, už tiek blogiau uždirbantis žmogus ar pensininkas turi visą mėnesį pragyventi ir dar susimokėt už paslaugas ir vaistus.
Bet čia dar nieko. Praėjusį savaitgalį provincijos miestelyje lankiau tėvus ir, aišku, ėjau į skudurynus, kurie, atrodo, yra labiausiai klestintis miestelio verslas. Mama žinojo, kad ieškau kailinių, tai prunkštelėjo, kad nuėjusi pamatysiu kainas. Ir pamačiau – pusilgiai karakuliniai kailinukai kainavo 400 eurų. Tai yra 1381 litas!
Ir tai miestelyje, kur automobilio plovimas kainuoja 5 eurus, palyginus su 11 eurų Vilniuje.
Ir tiek prašoma už dėvėtą, pelėsiu atsiduodantį skudurą? Juk kailiniai ne nauji – praeis metai-kiti, kailis pradės šertis, jei dar nesišeria.
Pamenu, po Naujųjų metų pavyko nusipirkti viename prekybos tinkle naują pūkinę striukę vos už trisdešimt kelis
eurus.
Ir dar – kiekviena mama paliudys, kad dėvėtų drabužių parduotuvių didžiausias privalumas – kad gali nebrangiai nupirkti vaikiškų rūbelių, nes jei bandysi aprengti greitai augantį vaiką naujais drabužiais, tai greitai neturėsi už ką pavalgyt net ir vidutiniškai uždirbdamas.
Tai dabar tie rūbeliai, kurie kainavo litą, dabar kainuoja eurą ar pusantro. Arba 2, jei drabužėlis atrodo bent kiek padoresnis. Menkniekis, bet kai perskaičiuoji litais – dėvėti vaikiški marškinėliai – virš 5 litų, šortukai – 7 litai, kai mokėdavau vos litą ar du.
Tai dar absurdiškiau atrodo, kai žinai, kad dabar yra galimybė parsisiųsti drabužėlius iš užsienio. Net siunčiantis iš Jungtinės Karalystės, per išpardavimus kaina išeina tik perpus didesnė, nei norima už dėvėtą rūbą Lietuvoje.
Suaugusiems ne ką geriau. Susidomėjau dideliu šaliu. Pamenu, Gariūnuose esu pirkusi panašų už 19 Lt. Kainos nėra. Prieinu, paklausiu. Sako, 5 eurai (17 litų). Pakeliu gerokai sudėvėtą trikotažinę tuniką- 7 eurai (24 litai)... O už
padoriau atrodančią suknelę užsiprašė visų 15 eurų arba 51 lito.
Atleiskite, nauja padorioje interneto parduotuvėje kainuoja 34 eurus, o gerai paieškojus galima rasti ir už 14. Žinau ir tokių parduotuvių, kur naujų suknelių kainos prasideda nuo 9 eurų.
Bet čia dar ne viršūnė. Geriausiai buvo turguje su naudotų žaislų pardavėjais. Kaip sakoma, nenori - nepirk, bet kai paklausiau, kiek kainuoja kažkieno jau žaista lėlė ir išgirdau 15 eurų, trenkiau tą žaislą atgal. Žinote, geriau sutaupysiu dar 15 ir nupirksiu dukrai tokią pat naują pakuotėje ir su aksesuarais.
Parduotuvėje tokia kainuoja apie 30 eurų. Nauja, niekieno nežaista. O palaukus akcijos išeina praktiškai ta pati kaina, kurios iš manęs nori „lupatyne“. Dar gerai pagalvočiau, ar tokia lėlė už 15 litų man nebūtų per brangi. O čia eurai!
Nežinau, kas prekeiviams susuko galvas, godumas ar euro įvedimas. Niekaip nesuvokiu tokio kainų šuolio. Na, negali naudoti ir dėvėti daiktai kainuoti tiek pat, kiek ir nauji. Paprasti naudoti daiktai ir dėvėti rūbai, ne koks ekskliuzyvas, rastas vintažiniame butike.
Mano nuomone, kainos Lietuvoje išsigimusios ir kuo toliau, tuo labiau išsigimsta.
O visiems emigrantams, kurie bandys man įrodyti, kad užsienyje tokie dalykai taip pat ne retenybė, atsakysiu – dar prieš įvedant eurą, Prancūzijos provincijoje gyvenantys draugai ruošėsi, pirko daiktus naujagimei dukrai. Perėjo kelis kiemo išpardavimus ir supirko viską nuo A iki Z už perpus mažesnę kainą, nei aš būčiau sumokėjusi Lietuvoje.
Atvažiavę į gimtinę stebisi – kaip jūs čia gyvenate? Žinot, aš ir pati tuo stebiuosi.
