Dažnai atvažiuoju į tėviškę, dar ir dabar Palūšėje gyvena mano tėveliai. Mėgstu vaikščioti po mišką, o tik šią vasarą netyčia su vyru užtikome tą „parką“.
Buvome sukrėsti. Tikras šabakštynas, mano mama pasakytų – gyvatynas. Kokios gali būti pasakos vaikams? Mano vaikai išsigąstų tokios aplinkos.
Taip, skulptūros stovi, jos gal būtų ir nieko, bet aplinka baisi, visai nesutvarkyta. Ir čia ponia D.Grižinaitė sukišo tokią pinigų sumą – 91 tūkst. eurų? Nepatikėčiau, net jeigu pasakytų 91 tūkst. litų. Negi taip švaistomi Europos paramos pinigai?
Cituoju D.Grižinaitę: „Ši vieta nėra nei pelkėta, nei užžėlusi...“
O kokia ji tada yra? Gal autorė ten iš viso nėra buvusi? Mano mama vasarą kone kasdien vaikšto Šilinių mišku, bet kai aš jos paklausiau apie tą parką, mama išsižiojo – o kur jis yra?
Tegul nepyksta D.Grižinaitė, bet, kaip liaudis sako, reikalas čia ne visai švarus. Pasidomėjau daugiau tuo „parku“ ir Palūšės žmonės papasakojo šiek tiek kitokią jo istoriją. Vėlgi viskas remiasi į pinigus.
Ir pabaigai. „Parkas“ yra Aukštaitijos nacionalinio parko teritorijoje, tai gal įkūrėja toje pat teritorijoje mačiusi ir kitą skulptūrų taką? Galėjo pasimokyti. Ir garantuotai jis tiek nekainavo, kiek Šilinių „parkas“. Negaliu rašyti be kabučių, atleiskite, gal aš kažko nesuprantu – gal dabar toks menas? Ir dar vaikams.
