Tuomet nejučia kyla klausimas – ką dabar išgyvena jų tėvai? Ar įstengs susitaikyti su tokia tragedija? Ar po vaiko mirties žmogus apskritai gali tikėtis, kad gyvenimo džiaugsmas dar sugrįš? Galiausiai kaip po tokio sukrėtimo išlaikyti santuoką?
Šiuos klausimus keliame pradėdami „Bendraukime“ socialinį projektą „Mes buvome tėvai“.
Nelengvą temą pradedame pokalbiu su jėzuitu tėvu Antanu Saulaičiu, kuris ilgus metus bendrauja su vaikų netekusiais tėvais. Gerumu garsėjantis kunigas prisiminė labiausiai jį sujaudinusius momentus, kaip tėvai sugebėjo susitaikyti su vaiko netektimi.
Kunigas įsitikinęs, kad svarbiausia patyrus netektį neužsidaryti nuo kitų, bet bendrauti su panašų skausmą išgyvenusiais žmonėmis.
- Kaip dažnai tenka guosti žmones po vaikų netekties? – „Bendraukime“ paklausė kunigo A.Saulaičio.
– Kiekvienais metais tokių būna keletas. Beveik prieš dešimt metų su dviem psichologėmis kelis kartus turėjome savigalbos grupeles žmonėms, kurie neteko artimųjų. Dalis jų buvo tėvai, netekę vaikų.
- Ką parodė darbas grupelėse?
– Prarasti vaiką – vienas iš skaudžiausių žmogaus išgyvenimų. Natūraliai manytume, kad tėvai ar seneliai turi mirti pirma, o tik paskui vaikai, todėl tai yra didelė netektis. Ypač šiais laikais, kai šeimos yra mažos.
Panašiai kaip Kinijoje, kur turi tik po vieną vaiką. Kai vaikas miršta, galima sakyti, baigta – nebėra, kas prižiūrės senelius.
Visą gyvenimą tėvai įdeda į vaiką, o staiga – mažiukas, didesnis ar net suaugęs – jis miršta, ir viskas lyg nubraukta. Tada reikia ieškoti vidinių galių ir solidarumo su kitais, kad tai atlaikytų.
- Kokios žmonių patirtys, istorijos jus labiausiai sukrėtė, sujaudino?
– Vienas ryškus prisiminimas, kai nuo vėžio mirė pusantrų metų mergytė. Jos vardas buvo Erika. Mes buvome ligoninėje, kai atjungė visus aparatus.
Mama klausė: „Ar danguje jai nebus šalta?“ Močiutė prisiminė, kad danguje yra mirę seneliai ir dėdės: „Ji nebus viena, ten yra giminės, kurie jos laukia ir kurie ją priims.“
Buvo labai gražus atsisveikinimas su Erika. Bijojau, kad tėveliai nenorės daugiau vaikų, – čia buvo jų pirmas vaikas, o paskui susilaukė trijų sūnų. Dabar jie jau užaugę.
Kitas atvejis, kai Brazilijos lietuvei mirė ketverių metų dukrelė. Kai reikėjo eiti į kapus, ji neleido niekam nešti mažo balto karstelio, – ji pati nešė. Sakė: „Dievas mums ją davė, aš Dievui ją ir atiduodu.“
Kartais būna neaišku, ar vaikas žuvo, ar buvo nužudytas. Atsimenu, taip nutiko 15 metų berniukui Lietuvoje.
Tėvams žinoti mirties priežastį – svarbu, nes tai duoda tam tikrą kontrolę. Šiuo atveju taip niekada ir nepaaiškėjo, bet tėvai vis tiek turėjo susitaikyti su netektimi.
Didžiausia paguoda – kitų tėvų, kurie taip pat praradę vaikus. Normaliame pasaulyje yra savipagalbos būreliai parapijose ir kitose vietose. Į juos vaikus praradę tėvai susirenka, panašiai kaip anoniminiai alkoholikai, susitinka kas savaitę.
Anksčiau vaikų mirtį išgyvenę tėvai su ką tik vaikus praradusiais pasidalina, kaip atlaikė netektį, kaip suprato, ką daryti po netekties. Solidarumas labai gydo.
- Kaip tėvai priima vaiko savižudybę ir su ja susigyvena?
– Savižudybė – sunkiausias atvejis, nesvarbu, kokio amžiaus žmogaus. Šaukiamės gilių religinių pojūčių, įsitikinimų – patikime ir gyvus, ir mirusius Dievo gailestingumui. Nereikia nuspręsti, kodėl, kaip tai atsitiko, svarstyti, kad galėjo būti kitaip, reikia tik priimti tą skaudžią netektį ir eiti toliau.
Vieną kartą laidojome 15 metų berniuką, kuris nušoko nuo tilto. Aš pats jį krikštijau ir labai norėjau dalyvauti laidotuvėse. Buvo labai gražu, kai prie kapo vienas tos pačios klasės mokinukas sakė: „Mes tau atleidžiam ir tu mums atleisk.“ Įvyko susitaikymas žmonių ir Dievo akivaizdoje.
- Kaip tėvai priima žinią apie vaikų mirtį?
– Labai skaudžiai, bet negali nieko pakeisti, reikia gyventi toliau, dėmesį skirti likusiems vaikams.
Pažįstu vieną šeimą, kurioje buvo du sūnūs, vienas mirė nuo ligos. Visas tėvų dėmesys buvo sutelktas į mirusį sūnų – namuose laikė pelenus, nepalaidojo, sako: „Čia mūsų Tomas, jis namuose.“ Jie visai pamiršo gyvąjį brolį, kuriam meilės reikia ne mažiau negu kitam.
Kai tėvų gyvenimas, rodos, apsiverčia aukštyn kojomis, išlaikyti pusiausvyrą gali padėti kiti žmonės.
- Kiek laiko paprastai užtrunka tėvų gedulas?
– Vaiko netektis yra nepagydomas randas tėvų gyvenime. Pažįstu šeimą, kurių 17 metų sūnus mirė nuo vėžio. Tie žmonės jau sulaukė 80 metų ir vis dar nešioja skausmą savo širdy.
Jie turėjo kitų vaikų, jais rūpinosi, bet netektis yra didelė. Labai svarbu, kad su kuo nors kalbėtų, kaip ir atsitikus kitoms nelaimėms, svarbu kalbėti apie jausmus, svarbu, kad kas nors būtų šalia. Ne filosofuodami, ne kalbėdami apie teorijas, bet siūlydami savo bičiulystę, draugiškumą.
- Kaip keičiasi tėvų santykiai su likusiais gyvais vaikais?
– Mėgstu sakyti – nuo kairės iki dešinės. Yra tokių, kurie apleidžia gyvus vaikus, yra tokių, kurie priima, kad vaikas mirė ir dabar yra Tėvo glėbyje, ir rūpinasi gyvaisiais.
Kaip per kiekvienas laidotuves – senelio, močiutės, kaimyno – suprantame, kad gyvenimas yra laikina kelionė. Žinoma, daug skaudžiau, kai netenki savo vaiko.
Visuomet reikia laikytis kartu, vienam kitą palaikyti, padrąsinti, o ne žeminti, niekinti ir vienas kitą išnaudoti.
- Kuo skiriasi gedulas dėl vienturčių vaikų ir dėl tų, kurie turi gyvų brolių ir sesių?
– Kalbėjau su viena mama Brazilijoje, ji pagimdė dešimt vaikų, iš jų penki mirė nesulaukę penkerių metų. Tai įvyko dėl nešvaraus vandens – visame pasaulyje trūksta švaraus geriamojo vandens.
Būdamas naivus, klausiau jos: „Kaip atlaikote penkių vaikų mirtį?“ Klausiau, galvodamas apie šeimas, kurios prarado vienturčius ar iš dviejų, trijų vieną vaiką.
Ji sako: „Aš turiu penkis angelus danguje.“ Jos būdas įkūnyti savo širdgėlą tokiuose rėmuose, kurie jai suprantami. Ji prisimena tuos vaikus, su jais bendrauja, pasitiki, kad jie saugūs Dievo globoje, nėra kažkur pražuvę, duobėje užkasti.
Toje šalyje kūdikėliai taip dažnai miršta, kad kartais tėvai net nedalyvauja jų laidotuvėse – juos laidoja broliai ir seserys.
- Suprantu, kad gedėjimo procesą palengvina tikėjimas?
– Taip, tai yra pagrindinis dalykas. Mes sakytume, krikščioniškas tikėjimas. Bet ir kitų tikybų žmonės turi savo būdą gedėti ir įrėminti netektį – indėnai, Afrikos žmonės, budistai – bet kokio kito tikėjimo.
Tikėjimas įrėmina mirtį taip, kad žmogus pasiekė savo gyvenimo tikslą pakilti aukščiau, pasiekti Dievą ar dievybę. Krikščionys dar aiškiau tą apibrėžia.
- Kaip vaiko netektis paveikia šeimą? Dažnai girdime apie du kraštutinumus – skyrybas ir dar glaudesnius santykius šeimoje. Kokios jūsų įžvalgos?
– Būna panašiai kaip ir vaiko ligos atveju. Kai vaikas suserga arba gimsta neįgalus, kartais vienas iš tėvų neatlaiko, tada išsiskiria, atitolsta, vengia apie tai kalbėti.
O kitos šeimos susiglaudžia kaip žmonės per audrą ar pūgą, susispaudžia kartu ir yra daug šilčiau nei kiekvienas sau su savo mintimis ir skaudžiais jausmais.
- Užsiminėte, kad tėvams padeda susitikimai grupelėse. Kodėl tai taip svarbu?
– Kaip ir kitose srityse, kai išgyvenu bėdą, skausmą, netektį, iššūkį, tai kartu su kitais žmonėmis yra daug drąsiau. Mes esame bendruomeniški gyvūnai. Artumas padeda pasidalinti jausmais, įspūdžiais, žinoti, kad kitas žmogus manęs nepaliks, kai mano širdis plyšta.
Tokių būrelių Lietuvoje mes daug neturime. Yra Vilniuje vienas, kuris susiburia kartą per mėnesį. Turėtų būti ir kituose miestuose.
- Ką pasakoja tie žmonės, kurie dalinasi grupelėse?
– Jiems rūpi kitiems perduoti savo patirtį. Jie žino, kaip skaudu yra žinia apie vaiko mirtį. Jie būna kartu su tai išgyvenančiais žmonėmis. Jie tampa lyg vyresni broliai ar seserys šviežiai netektį išgyvenantiems žmonėms.
Ką tik vaiką praradusieji mato, kad jei šie žmonės gyvena toliau, pavyks ir jiems.
- Kas dar padeda ištverti sielvartą?
– Padeda pokalbiai su psichologu, socialiniu darbuotoju. Kiti pasikalba su gydytoju, ligoninės kapelionu ar kapelione, su žmogumi, kuris turi patirties šioje srityje.
Viena iš bėdų – užsisukti užburtame rate, neišlipti iš gedulo, todėl labai svarbu su kuo nors susisiekti, nebijoti pasikalbėti, eiti kartu pasivaikščioti, eiti į teatrą, išgerti arbatos kartu.
Kad ir nekalbant apie netektį, bet jausti bendrumą su tais, kurie išgyveno panašų skausmą.
- Kaip pasikeičia tėvų asmenybės, jų požiūris į gyvenimą, kai jie priima netektį?
– Pastebiu, kad jie tampa daug atidesni kitiems žmonėms – ne tik savo šeimos nariams, žiūri, kaip padėti vargstantiems, pasitarnauti bažnyčioje, daugiau savanoriauja, gydo nerimą ištiesdami ranką ir širdį kitiems. Jie nesustojo gyventi, bet toliau vystosi ir bręsta kaip žmonės. Tą labiausiai pastebėjau.
- Ko Lietuvoje reikėtų, kad atsirastų daugiau pagalbos vaikų netekusiems tėvams?
– Svarbu keisti visuomenės požiūrį į žmogų. Sovietmečiu žmogus buvo nulis, sunku sugrįžti prie to, kad žmogus žmogui yra svarbus. Kad bendruomenės būtų viena kitai atrama ir parama, o ne varžovės šioje žemėje.
Mes labiau esame bendrakeleiviai.
Ir, žinoma, reikia organizuoti – niekas savaime neatsitinka. Kai turėjome būrelį tiems, kurie neteko artimųjų, viską darėme savanoriškai.
Kartais sunku savanoriškai daryti – manome, kad už viską turime gauti atlyginimą, bet čia tarnystė turi kitokį atpildą – gali padėti žmogui, kurį ištiko tikra bėda, kuris kitur neranda pagalbos.
Kviečiame dalintis savo patirtimi tuos, kurie įveikė vaiko netekties sielvartą ir vėl pajuto gyvenimo skonį. Jūsų laiškų lauksime adresu bendraukime@lrytas.lt arba tekstą įkeliant čia. Padėkime tiems tėvams, kuriems pagalbos reikia šiandien.
Už pagalbą rengiant projektą dėkojame dailės terapeutei Marijai Mendelei-Leliugienei. Apie dailės terapiją netektį patyrusiems žmonėms skaitykite „Facebook“ paskyroje „Marija's Art Therapy„.
