Laidoje rodė Kauno rajone esančias Ledos kapinaites, iš kurių, pasak laidos kūrėjų, artimųjų kapus lankantys žmonės skuba pasišalinti. Ir aš juos suprantu...
Pasak duobkasių ir laidoje kalbintų moterų, dirva tokia šlapia, kad neretai tenka laidoti mirusiuosius tiesiog purve. Kastuvas grimzta į šlapią žemę, traukiamas savo paties svorio, o žvejybiniais botais avintys duobkasiai smenga į purvą iki šakumo.
Paklausus pono Ričardo Čėsnos, šiuo metu vadovaujančio savivaldybės įmonei „Kapinių priežiūra“, ar galima laidoti žmogų į pilną duobę vandens, valdininkas tik gūžtelėjo pečiais: „To nesu matęs. Nežinau.“
Ką gi, nematė, vadinasi, problema neegzistuoja.
Bet blogiausia ne bjauri netvarka, kurios tikrai neturėtų būti amžinajam poilsiui skirtoje vietoje. Tai, kas mane privertė pusę nakties vartytis lovoje ir nesumerkti akių, kur kas baisiau. Nežinomų, valstybės lėšomis palaidotų niekam nereikalingų vargšų žmonių kapavietės. Nes kapais to tikrai nepavadinsi.
Kryžius prie kryžiaus, atskirti vos keliomis dešimtimis centimetrų, suguldyti keliomis eilėmis, bet kaip užversti didžiausiais žemės grumstais, pro kuriuos skverbiasi liesa rudeninė žolė. „Nežiniukai“, kaip juos vadina, guli petys į petį, palei vielinę tvorą, pakrūmėje... Palaidoti blogiau nei augintiniai. Po pūvančiais palinkusiais kryželiais.
Nei kauburėlio, nei žvakučių. Net kunigo jiems nepakviečia, kad malda palydėtų į paskutinę kelionę. Niekam nebuvo reikalingi gyvi, niekam nereikalingi ir mirę. Graudu.
Pasak žurnalistų kalbintos, kapus lankiusios moters, jei esi neturtingas – esi nelaimingas ir kapuose guli kaip silkė.
Valdininkų abejingumas tiesiog pasibaisėtinas. Vienintelis atsakymas visada tas pats – trūksta lėšų. Trūksta lėšų pakviesti kunigą, kad deramai palydėtų. Trūksta lėšų sudaužyti žemės grumstus. Trūksta lėšų suformuoti kapo kauburį. Trūksta lėšų pataisyti medžio kryželiams. Net ištiesinti jų nėra galimybės, esą supuvę, lūžta.
O gal ne lėšų... Gal tiesiog žmogiškumo. Gal elementaraus supratimo, kad žmonės – ne šiukšlės. Kas tada mes, jei savo mirusiuosius užkasame lyg nereikalingus sulaužytus rakandus ir džiaugiamės atsikratę? Užverčiam žemėm ir paliekam.
Paskui ilgai negalėjau nusiraminti. Prieš akis vis stovėjo tos graudžiai pasvirusių kryžių eilės. Kryžiai pažymėti pablukusiomis lentelėmis, kurių niekas neskaito. Išknista žemė, kuri labiau primena ne kapo smiltį, o apleistą, piktžolėm apėjusį dirvoną.
Jei ponai valdininkai abejoja nematytų reiškinių ir daiktų realumu, tada ir man kilo abejonių, ar egzistuoja tokie dalykai kaip valdininkų smegenys, širdis ir žmogiškumas. Juk jų taip pat niekas nėra matęs.
