Tais laikais panašiai rengėsi nemažai tamsiaodžių. Esmė ta, kad moderniame pasaulyje dažytis veidus yra nepriimtina, ir visiškai nesvarbu, kad tai daroma „nekalto pokšto forma“. Šimtus metų engtiems juodaodžiams – vergovė, segregacija, iki šių laikų besitęsiantis getų skurdas ir nusikalstamumas – tai visiškai neatrodo juokinga.
Ir štai šį savaitgalį, viena garsiausių Lietuvos stilisčių, nuolatos pabrėžianti savo išsilavinimą ir vakarietiškumą, Helovino proga apsirengė Kim Kardashian. Stilistės vyras apsirengė ponios Kardashian garsiausiu aksesuaru – juodaodžiu reperiu Kanye Westu. Ir, žinoma, juodai nusidažė veidą.
Tiesa, pati stilistė šiek tiek prašovė – K.Kardashian niekada neturi tokių išraiškingų, charakteringų grimasų – jos botokso pilnas veidas atrodo nustebęs, nuolankus, pervargęs nuo nuolatinio seksualumo transliavimo.
Komentarų skiltyje socialiniuose tinkluose kilo nemažas karas – šiek tiek daugiau apsiskaitę lietuvaičiai bandė paaiškinti Agnei, kad taip jau nebedaroma. Argi K.Westo vienintelis tikrai atpažįstamas bruožas yra odos spalva? Ne jo apsirengimo stilius, ne jo susiraukęs veidas, galų gale, ne ta pati prie jo parankės prilipusi Kardashian?
O futbolininkas Pele – ar jo svarbiausias bruožas buvo odos spalva, ar išskirtiniai marškinėliai su numeriu 10 ir futbolo kamuolys? Stilistė tarsi retoriškai paklausė, ar įmanoma vaizduoti Louisą Armstrongą (pastebėkime aliuziją į kultūrinį išsilavinimą), nenusidažius veido juodai? Įmanoma – užsidedi skrybėlę, prisikemši porolono po marškiniais, užsidedi švarką pratrintomis alkūnėmis ir griebi trimitą. Viskas aišku.
Vaizduoti Yoko Ono, nusipiešiant įkypas akis, irgi nėra priimtina. Tai jau, pavyzdžiui, labai gerai žino Miley Cyrus, kuriai prieš kelis metus gerokai kliuvo nuo žiniasklaidos, kai ji buvo nufotografuota, pirštais ištempusi akių kampučius. Modelis Shanina Shaik šiais metais labai šauniai (ir neabejotinai) suvaidino dainininkę Rihanną – ir jai visiškai nereikėjo dažytis odos.
Pasaulis jau tarsi suprato, kad žmonės garsūs būna ne dėl odos spalvos ar akių formos, todėl juos vaidinant yra kuo pabrėžti tą identitetą ir nekopijuojant jų odos spalvos. Pats Kanye'as dažnai pabrėžia, kaip jį vargina ir erzina pasaulyje dar tebevešintis rasizmas – vertinimas pagal odos spalvą, kartojant, kad visi juodaodžiai – nusikaltėliai arba geri sportininkai, o visi azijiečiai – puikūs matematikai.
Tai kur kas labiau priklauso nuo kultūros, vertybių, religijos. Amerikoje tikrai nėra juokinga, kai didelė žmonių dalis galvoja, kad daug labiau tikėtina, jog jį apvogs juodaodis, o ne baltaodis.
Ar galima kito žmogaus savigarbą paaukoti dėl „tikslaus“ Helovino kostiumo? Gal Lietuvoje sunku apie tai susimąstyti, kadangi taip mažai matome kitokios odos spalvos? O jei, pavyzdžiui, eitumėt į vakarėlį Londone – ar atrodytų kitaip? Kaip jūsų kostiumas atrodytų sutiktam juodaodžiui? Ką, galų gale, apie tai pasakytų pats K.Westas, susidūrus akis į akį?
Jau išmokome, kad, pavyzdžiui, nejuokinga karnavaluose rengtis naciais arba prisisiūti geltoną šešiakampę žvaigždę prie palto. Nes suprantame, kad tai yra ilgos ir skausmingos istorijos simboliai. O kodėl negalime priimti skundų, kad tamsiaodžiams žmonėms nesmagu, kai jų odos spalvą laikome kauke, kostiumu, kurį galima užsidėti ir nusivilkti?
Kad taip pažeminamas vargas, kurį jie kentė daugybę metų, nes buvo laikoma, kad jie laukiniai, neišsivystę, žemesni už baltuosius? Vargas, kurį jie kenčia iki šiol, nes statistiškai įrodyta, kad gauti darbą, įstoti į universitetą ir padaryti karjerą yra daug sunkiau, jei tavo oda tamsi – ir, neduok Dieve, vardas ne visai vakarietiškas?
Jie negali nusivilkti ar nusivalyti savo odos spalvos, ir grįžti prie savo lengvo kasdienio gyvenimo. Žinoma, yra, kas bando. Daug traumuotų žmonių naudojasi šviesinančiais odos kremais, plaukų dažais. Tikrai ne iš laimingo gyvenimo.
Žinau, kad šis laiškas susilauks daug neigiamos reakcijos. Lietuvoje vis dar įprasta manyti, kad yra viena tikra nuomonė: konservatoriška, tradicinės šeimos, seksistinė.
Vis dar skelbiame, kad priimame gėjus, bet tik jeigu jie nesirodo viešumoje. Kad galima būti negražia moterimi, bet tik jei žinai savo vietą. Kad galima būti kuo nori, bet, Dieve, padėk, jei nori būti mokytoju ar bibliotekininke, nes tada visi šauks, kad esi tik „debilas, vertas minimalaus atlyginimo“. Tad juodaodžiu būti gali, bet tik nedrįsk sakyti, kad gyvenimas neteisingas.
O gaila. Ne taip sunku kartais pagalvoti ir apie kitus. O to tikrai nedarote, net jei turite „daug juodaodžių draugų“. Kaip baltaodis, jūs negalite teigti žinąs, kas yra rasizmas, nes jūsų ar jūsų šeimos nario niekas niekada dėl to neįžeidė, neapspjovė ir nenušovė.
