Pastebėjau, kad stilistė itin domisi ne tik „Pupyčių“ veikla scenoje, bet ir jų asmeninio gyvenimo peripetijomis. Paradoksalu: jos puslapyje tikėjausi rasti patarimų stiliaus klausimais, tačiau susidariau įspūdį, kad jai aktualiausios yra „Pupytės“ bei dar keletas visuomenei žinomų žmogelių.
Ir, kas mane nustebino, dažniausiai stilistės pasisakymai (bet kokia tema) permirkę negatyvu. Klausimas: kodėl? Ar žmogus, kritikuodamas kitą (tariamai blogai besielgiantį, gyvenantį, atrodantį) jaučiasi protingesnis, gražesnis, geresnis? Ar žmogus tikisi pakeisti pasaulį, naiviai tikėdamas, kad jei nebus „Pupyčių“, tai nebus ir problemų?
Ar galvoja, kad mažo žmogaus pasaulėžiūrą stipriau formuoja ne šeima, bet aplinkiniai? Ar mąsto, kad mažam žmogui sukurtas šiltnamio efektas nuo „blogų ir negražių žmonių“ darys jį laimingesniu?
Perskaičiau vieną stilistės pasisakymą, perskaičiau antrą, ir kaskart mano nusivylimas ja vis stiprėjo. Man nesuvokiama, kodėl jos parašytas riebus žodis sulaukia tautiečių susižavėjimo šūksnių, o daliai praskaidrina nuotaiką ir visai dienai. Man atradimas, kad žmonėms šitaip smagu taškytis tulžies sulčių pursluose. Mane stebina, kad tokia jų ikona.
Šiandien tikrai žinau, kad mano ikona – ne tokia. Mano ikona ta, kurios gilus ir išmintingas žvilgsnis, geras žodis šildo. Ta, kuri daug ką supranta, atleidžia, ir net stipriausiai suklydusi pajunti, kad tavimi tikima. Ta, kuri moka priimti kritiką ir pripažinti klydus.
Aš stilistės ikona netikiu. Susidariau įspūdį, kad vienokia ji kuriamuose tekstuose žurnale, kremo reklamoje, kitokia – bendraudama su mumis, paprastomis moterimis. Nepatikėčiau jos ikona net tuomet, jei pro mane prakaukšėtų prabangiausiais aukštakulniais, po savęs palikdama stiprų kvepalų šleifą.
Nes aš jau žinau, kad brangu – nebūtinai tas, kas įpakuota į blizgų popierių. Protingas – nebūtinai tas, kuris įgijęs universitetinį išsilavinimą. Ir tikra nebūtinai tas, kas pateikiama kaip tikra.
Todėl šiai dienai aš sakau:
Ei, jūs, veidus prisidengę pseudo intelektualų kaukėmis ir lovas pasikloję diplomų popieriais! Nusirenkite teisėjų mantijas, nulipkit nuo įsivaizduojamų pjedestalų, nustokit aplink save skleisti negatyvą ir pažvelkit į pasaulį atviresniu žvilgsniu bei platesne šypsena. Pažvelkit į save kritiškiau, ir galbūt suprasit, kad kitokio žmogaus priėmimas tokiu, koks jis yra – emociškai brandaus žmogaus bruožas.
Ir apskritai – jei pasauly nebūtų šitiek kvailų ir negražių žmonių, tai tu nebūtum tokia protinga ir graži.
