Pavydu, manau, dažnai vadinamas tiesiog vengimas bendrauti su žmogumi arba akivaizdžiai neigiamas požiūris į jį. Deja, įvaizdis savaime nesusikuria, o ir kitiems jį (neigiamą ar teigiamą) be pagrindo sukurti labai sunku. Pasvarstykime apie didelę dalį išvykusiųjų, kurie tą įvaizdį ir sukuria.
Pirmiausia nusprendžiama, kad tėvynė yra labai bloga, valdžia apsivogusi ir parsidavusi, šalyje gali likti tik idiotai ir vagys. Tokius žmones galima apibūdinti įvairiais epitetais, bet paprastai jie vadinami mankurtais.
Kita bėda, kad leidžiant pinigus, dėl kurių į užsienį ir važiuota, elgiamasi kaip įmanoma kvailiau, varžomasi tarpusavyje. Dalis grįžusiųjų nusistato sumą, kuria verkiant reikia „prapilti“ per kelias savaites, grįžus į vargšę tėvynę.
Vieta nesvarbi. Ar tai Basanavičiaus gatvė Palangoje, perkant viską iš eilės, ar kazino, kur per valandą „prasukami“ per kelias dienas žuvų fabrike uždirbti pinigai. Jokiu būdų uždirbtų pinigų negalima investuoti į namo remontą, buto pirkimą ar panašiai. Blogiausiu atveju reikia nusipirkti naujus lietus ratlankius mašinai. Bet būtina likti gyventi pas mamą: „Lietuvoj aš vis tiek negyvensiu, tuoj grįžtu į Norgę.“
Trečias dalykas – elgesys. Galima suprasti, jog per kelis mėnesius ar metus tėvynės pasiilgstama, norisi ją apžiūrėti. Lankykite teatrus, parkus, sporto varžybas.
Visgi, kokio velnio reikia užbarikaduoti savo mašinomis prekybcentrio aikštelę, susistatyti alaus butelius ant jų stogų ir garsiai kalbant nužiūrinėti žmones? Įspūdžio nedarote, tikrai. Atrodote kaip svečiai, tad būsim svetingi, bet svečiams per ilgai užsibūti – nemandagu.
Dėl darbovietės tyčiojasi nedaugelis, nes nėra ko. Bėda, kad dalis žmonių jos nurodyti taip ir nesugeba. Išvažiavus į užsienį tiems, kurių dalis net nebaigę vidurinių mokyklų, pavyksta užčiuopti verslininko gyslelę. Nors darbovietė ir neaiški, bet mašinos gražios – paprastai tai būna naujas arba beveik naujas juodos spalvos džipas, kuriam Lietuvėlėje per visą gyvenimą nesutaupytų.
Jų verslas toks sėkmingas, kad nenorima išduoti, kur tos aukso upės teka. Kad nekiltų klausimų, socialiniame tinkle darbovietė nurodoma taip: „dirbantis savarankiškai“. Dar nusiperkami vardiniai mašinos numeriai, kurie pasiunčia jus taip toli, kaip nė nesitikėjote.
Lietuvoje tyčiojamės tik iš emigrantų – idiotų. Į juos žiūrima iš aukšto ir su gailesčiu. Patys nusipelnė.
