Buvusius savo bendraklasius jis stipriai kritikuoja ir vertina taip, lyg jie būtų objektai, daiktai, neatlikę savo funkcijos, kuri jiems buvo priskirta pagal tam tikrus stereotipus.
Tekste rašoma apie tai, kaip sustorėjo, subobėjo „populiariosios“ klasiokės, ir baisiausia tai, kad tai laikoma didžiausia galima jų gyvenimo tragedija. Šis faktas yra pateikiamas kaip nepasisekusio gyvenimo įrodymas.
Skaitant šią straipsnio dalį, man iškilo klausimas – ar tikrai papildomi kilogramai, jaunystės kultas, populiarumo, „karštumo“ išsaugojimas šiuo atveju yra sėkmingos merginos, moters požymiai?
Kodėl populiarios, daugumos nuomone, gražios merginos, anot susidariusių stereotipų, negali būti sėkmingos, laimingos dėl kitų dalykų, tokių kaip šeima ar karjera? Nejaugi jų gyvenimo pilnatvė yra proporcinga jų išvaizdos atitikimui tam tikriems standartams?
Dabar esu dvyliktokė ir mane gąsdina tai, kad kai susitiksiu su savo bendraklasiais po 10-15 metų, jie mano gyvenimo kokybę vertins pagal priaugtų kilogramų ir raukšlių skaičių. Nejaugi turėčiau pamiršti kitas savo svajones ir siekius vien dėl to, kad kažkam atrodyčiau „karšta“?
Ir apskritai, ar turėčiau būti tokia todėl, kad kažkoks atsitiktinis mano gyvenimo pakeleivis, sėdėjęs gretimame suole, neparašytų apie mane smerkiančio straipsnio?
Kitas bendraklasių vertinimo kriterijus šiame straipsnyje – pinigai. Galimybė nukeliauti į Egiptą yra laikoma prestižine galimybe.
Tai įrodo, kad esi sėkmingas žmogus, o, anot straipsnio autoriaus, tikriausiai mokykloje visai nesimokei ir, žinoma, puiku, kad taip darei, juk klasės „moksliukai“ dabar neturi naujausio BMW ir negali sau leisti kelis kartus
per metus atostogauti penkių žvaigždučių viešbutyje Turkijoje. Juk tai taip svarbu!
Visus dvylika metų mokykloje ir kelerius metus universitete mokeisi be reikalo, nes negali prieš kitus pasipuikuoti savo uždirbtais pinigais! Taip, taip, mokykla yra skirta visai ne tam, kad lavintum savo sugebėjimus, išmoktum naujų dalykų, tai – visiškas laiko švaistymas.
O žinote, koks yra geriausias dalykas, kurį gali daryti nepabaigęs mokslų arba žiūrėjęs į juos atmestinai? Tai galimybė tyčiotis iš tų, kurie siekė savo svajonių, nepaisydami to, kiek iš jų uždirbs, arba tiesiog iš tų, kurie nesugebėjo, nenorėjo absoliučiai tuščių materialinių dalykų.
Nuo kada žmonės tai laiko vertybe? O gal reiktų klausti, kada žmonės nustos laikyti tai vertybe?
Apibendrindama noriu pasakyti, kad turtai, išvaizda, puikavimasis prieš kitus yra laikini, jokios moralinės vertės neturintys dalykai, iš tiesų nesusiję su asmenine laime. Tai, kad turi daugiau pinigų banko sąskaitoje, nereiškia, kad turi teisę iš kitų tyčiotis, kritikuoti ir vertinti jų gyvenimus.
Jie – ne tu. Jų gyvenimas neturi ir niekada nebus toks pats, kaip tavo. Jie neturi elgtis taip, kaip tu nori, arba taip, kaip iš jų tikisi kiti. Kiekvienas žmogus yra laisvas kurti savo gyvenimą tokį, kokį nori turėti. Už tai niekas negali tavęs kritikuoti, teisti ir sakyti, kad tu neteisingai pasirinkai, kad tu nesėkmingas ir nelaimingas.
Siūlau niekam nesutikti žmonių, kurie mano priešingai, o dar svarbiau – nebūkite tokiais. Būkite laimingi dėl savęs, netrukdykite ir padėkite kitiems būti laimingais ir džiaukitės dėl jų. Kiekvieno žmogaus gyvenimas yra individualus, o laimė ir sėkmė yra subjektyvūs dalykai, todėl vertinti ir kritikuoti galime tik patys save.
Manau, kad labai svarbu tai, jog šis laiškas pasiektų kuo daugiau jaunų žmonių. Noriu, kad jie pasitikėtų savimi, nebijotų turėti ir siekti savo svajonių ir nesijaustų blogiau už tokio tipo kritikus. Juk didžiausias gyvenimo tikslas neturėtų būti materialiniai, laikini ir tušti dalykai.
Niekada neužmirškite, kad jūs nesate jūsų svoris, ūgis, kad jūsų asmenybės nelemia ne vietoje esantis apgamas, celiulitas ar nosies kuprelė.
Atminkite, kad jūs negalėjote pasirinkti savo trūkumų, lygiai taip pat, kaip tie, kurie galvoja, kad jų neturi. Galų gale, nepamirškite gyventi ir būti laimingi, o lengviau tai padaryti bus, jei nusispjausite į nepagrįstą kritiką ir būsite savimi.
