Žinai, Simai, mano tėvas sutiko mūsų klasiokę Sandrą. Tai sakė, kad Sandra atrodo taip, kaip mus abu kartu sudėjus (o mes vyrai irgi nemaži, po 93 kilogramus). Sako, jūsų visos klasiokės panos nusipenėjusios, štai Laura ir visus 100 sveria.“
Man tikrai ištryško ašara, kai man pasakė, kad mano pirmoji paauglystės meilė Laura sveria visus šimtą, ir aš negalėjau net pagalvoti, kad su amžiumi mes, kažkada buvę liekni vaikinai, tampame stambiais vyrukais, o mūsų lieknos papingos klasiokės tampa net už mus didesnėmis kvykutėmis. Ir aš manau, kad niekas to susitikimo nenori daryti, nes susitikę pamatysime, kad per penkiolika metų iš lieknų ir simpatiškų jaunuolių pavirtome dideliais dėdėmis ir tetomis.
Tiek to, pagalvojau. Gerėja gyvenimas, žmonės stambėja, nebevaikšto pėsčiomis, visi ratuoti. Tai natūralu, tik baisiausia yra žinoti tai, kad mūsų buvusios tobulybės dabar pavirto beformėmis būtybėmis. Ir tai labai gerai matyti.
Kai buvusios populiariausios merginos susirado vyrus, prisiperėjo vaikų, sustambėjo, jos prarado ne tik savo įspūdingas figūras, bet ir savo žavesį – jos kardinaliai neatpažįstamai subobėjo. Dažniausiai jos kalba vienodai, kerpasi vienodomis prieštvaninėmis šukuosenomis, vaikšto vienodais rūbais ir viskas, ką jos tau gali pasakyti, yra: „Oi, tu taip ir nepasikeitei!“
Viena išvažiavo į užsienį, ištekėjo už kažkokio arabo ir tapo ponia – lietuviškai jau kalba su akcentu. Kita įsidarbino teisme ir kartkartėmis pradeda kitus mokyti, kaip reikia gyventi. Ir būtinai primena savo statusą – kad ji dabar vieno labai svarbaus teismo sekretorė ir tiesiai duoda suprasti, jog ji teisėsaugos klano dalis, nors buvo tokia pilka pelė, kad net nesugebėdavo pasakyti, kada įvyko Saulės mūšis ar kas yra Zambijos sostinė.
Tačiau sugebėjo įstoti į mokamą istorijos vietą geriausiame Lietuvos universitete ir kažkaip tą istoriją pabaigti, nors realiai jau devintoje klasėje buvo sutverta būti namų šeimininke ir auginti vaikus, kuriuos dabar, aišku, ir augina, ir augins iki pat pensinio amžiaus.
Trečdalis buvusių gražuolių dirba Airijos, Anglijos paukštynuose, pešioja ir pjauna visokias vištas ir kalakutus, o supervaizerio pozicija joms yra pats didžiausias laimėjimas. Jos ir valgo kas dieną tuos kalakutus, nes jos jau ir atrodo kaip kalakutai. Ir mane supykina pagalvojus, kaip aš dešimtoj klasėj galėjau su tokia bučiuotis.
Tokią susitikus būna tie patys šabloniniai klausimai. Ar jau apsiženijai? Ar jau augini vaikučių? Kaip laikosi mama, kaip jos sveikata? Ar dažnai grįžti į Lietuvą? Ar ten eina toj Anglijoj ką nors uždirbti? Tai jau per tiek daug metų užsidirbai galybę pinigų, gal žinai kokių darbų?
Klasiokai kaip visada – liuks. Tik gal vienas kitas mėgsta pakalbėti oficialiau. Na, juk yra dabar kokio elektronikos skyriaus vadybininkas, tai reikia atrodyti rimtu vyru ir būtinai pabrėžti, kad buvo komandiruotėje Latvijoje ir Rokiškyje.
Paprastai jau sulaukus trisdešimties visi pradeda vieni kitus vertinti, maždaug ką tu gyvenime pasiekei.
Merginoms didžiausias laimėjimas yra baigti du aukštuosius, magistrą ir dirbti kokioje savivaldybėje už apgailėtinus 300–400 eurų į rankas. Bet užtat su diplomu. Kitos piktinasi, kaip, va, aš taip stropiai mokiausi, buvau pirmūnė, o, va, klasiokas Tomas buvo tinginys, miegalius, dvejetukininkas, o dabar po Egiptus, Ispanijas važinėja, turi autoservisą ir dar dešimt metų jaunesnę žmoną. Ir dar namą statosi. Ir, matai, ta Tomo mergina per daug dažosi ir provokuojamai rengiasi.
O štai skrupulingoji moksliukė klasiokė vos suduria galą su galu, bet būtinai pabrėžia patriotizmą ir pasako, kad, va, jūs visi išvažiavote į užsienį, tik dėl didesnio pinigo palikote savo tėvus, o man, vargšei, reikia uždirbti jų pensijoms, kai jūs, išvažiavusieji, čia grįžtate ir švaistotės pinigais.
Labai pasijaučia skirtumas tarp tų, kurie išvyko į užsienį, kurie liko Vilniuj, gal dar Kaune ir Klaipėdoj, ir tų, kurie liko Lietuvos provincijoje, įskaitant ir Šiaulius su Panevėžiu. Nors mes ir bendraamžiai, bet tarp tų, kurie išvyko į Vakarus, ir tarp tų, kurie liko visokiuose Panevėžiuose, Šiauliuose ir provincijoj, tvyro 10–15 metų skirtumas.
Likusieji mąsto kone taip, kaip mūsų tėvai. Jie jau seniai neina į klubus, nepasitūsina iki ryto, nes tai nenormalu. Jiems kelionės po šiltuosius kraštus yra pinigų švaistymas, ir kam valgyti kavinėse, jei galima pavalgyti namuose. Kam trankytis po barus, kai reikia būti su savo žmona, vyru namuose ir kartu su šeima žiūrėti „Duokim garo“ ir klausytis būrėjų, veidotyrininkų pamokslų.
Tie, kurie gyvena Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, elementariausiai pavydi išvažiavusiems, ypač jeigu išvažiavę klasiokai mokėsi daug blogiau ir išėjo po 9–10 klasių į savarankišką gyvenimą.
Buvusioms klusnioms klasės moksliukėms ir stropuoliams sunku susitaikyti su tuo, kad tie buvę tinginiai beraščiai dabar valdo verslus ir plačiai gyvena, o mokyklos pilkos pelytės ir stropuoliai tapo paklusniu ofisiniu planktonu.
Paklusnus žmogus pats sau nėra autoritetas, todėl dažniausiai ieško to autoriteto savo aplinkoje. Tokie žmonės labiau linkę vykdyti komandas, nei jas užduoti. Jei skirstytume visus į „master“ ir „slave“ kategorijas, tai pastarieji bus „slave“ kategorijos atstovai.
Geriausi šios kategorijos atstovai tampa puikiais elementais biurokratinėse sistemose, geriau atlaiko nuobodų rutininį darbą, geba puikiai mokytis, geriau prisitaiko kolektyve, nėra konfliktiški. Kitaip tariant, tai yra tiesiog avelės. Ir tame nėra nieko blogo, kol avelė supranta, kad jos dalia yra klausyti piemens, neatsilikti nuo bandos, nerūpestingai kramsnoti gardžią žolę, retkarčiais duoti save nukirpti.
Problemos prasideda, kai avelė pasimeta. Nebelieka nei bandos, kuriai iš paskos visada bėgo, nei piemens, kuris visada geriau žinojo, ką avelei reikia daryti. Tokia avelė laukinėje gamtoje ilgai neišgyvens, nebent sugebės transformuotis į kažkokį savarankiškesnį sutvėrimą. Bet kaip ji tai padarys, jei nuo vaikystės šeimoje ir visuomenėje jai buvo diegiamas paklusnumo modelis, kuris jau tapo jos charakterio pamatiniu akmeniu?
Tais piemenimis mokykloje būna mokytojai, o vėliau piemenų funkcijas perima vadovai kapitalistai, kurie išspaudžia maksimumą, ir, avelei praradus nervus ir sveikatą, avelės yra paprasčiausiai atsikratoma.
Žinoma, būna ir atskira grupė mokyklos gražuolių. Paprastai tai mokytojų, gydytojų, verslininkų, valdininkų dukros, kurioms nereikia pernelyg daug stengtis, kad gautų gerą pažymį. Aukštas balų vidurkis 2000 metais garantuodavo įstojimą į universiteto mokamą grupę ir dauguma šių merginų baigė verslo administravimą arba teisę.
Jau būdamos studentės karščiausios klasės mergaitės dažniausiai pirmosios nelaimingai išteka ir greičiausiai subobėja, dūsaudamos ir niurgzdamos tamposi su keliais snarglėtais vaikais, kolekcionuoja raukšles ir piktas veido išraiškas, o jų turtingas vyras, kurio visos draugės taip pavydėjo, labai greitai supranta, kad jam kažką reikia keisti gyvenime. Ir tuomet įvyksta skyrybos.
Atkreipkite dėmesį į šimtus tūkstančių vienišų, gyvenimu nepatenkintų vyresnių moterų ir pensininkių ordas. Jos visos kažkada buvo populiarios, gražios merginos, užsikėlusios aukštą kartelę, o gyvenimo viduryje jos lieka
vienos su vaikais ir ištisas valandas praleidžia prekybos centruose ieškodamos nukainotų maisto produktų.
Mūsų šalis suklestės tuomet, kai pasibaigs pinigo garbinimo kultas. Kai merginos ir moterys supras, jog reikia studijuoti ir mokytis ne dėl pažymio ir diplomo, o dėl savęs. Ir turėti profesiją, o ne universiteto baigimo popierių.
Reikia dirbti, o ne ieškoti pasiturinčio dėdės už paramėlę. Turime eiti Šveicarijos, Skandinavijos, Britanijos, o ne Rusijos, Ukrainos keliu. Ten vyrai dar šimtus metų išlaikys savo moteris, o vakarietės jau ilgus dešimtmečius pačios save išsilaiko ir gyvena ramiai ir oriai.
Sėk, sesute, žalią rūtą, kad Lietuva laisva būtų. Sėk, sesute, ir bijūną, kad nebūtų atėjūno.
