Mergina mokėsi vokiečių kalbos, tobulino ją dar tuometinėje Vokietijos Demokratinėje Respublikoje. Ten su siru ir susipažino. Norėjo išvažiuoti pas jį. Sovietų saugumas ją atkalbinėjo, 3 metus neišleido, bet ji pasiekė savo ir išvažiavo.
Išbuvo ten tik dvi savaites. Grįžo namo, deja, cinkuotame karste. Jos tėvas dar bandė kažką išsiaiškinti per saugumą, bet grįžęs iš KGB paprašė visų nieko neklausinėti. Merginą palaidojo Vilkaviškio kapinėse.
Žmonės kalbėjo, kad nuvykusi tenai, ji sužinojo, jog yra ne vienintelė, kad jis turi kelias žmonas. Berods, ji buvo penktoji žmona. Mergina buvo emocinga ir tai sužinojusi sukėlė barnį. Barnio metu žuvo – atseit, neatsargiai panaudojusi ginklą. Iš tikrųjų kalbėta, kad buvo paprasčiausiai nušauta.
Apie šį įvykį buvo užsiminusi net respublikinė spauda. Visi užjautė, bet kaltino ir ją pačią.
Ir dabar, kai aplankau Vilkaviškio kapines, praeinu pro jos kapą. Graudu, kad gabi, simpatiška mergužėlė taip kvailai baigė.
Negiriu aš ir mūsiškių – juk visokių yra. Bet tvirtinti, kad musulmonas tave gerbs – tai man panašu į absurdą.
Žinoma, laikai keičiasi, ir tie islamo tikėjimo žmonės nevienodi, bet man ši istorija yra liūdniausias mano žinomas pavyzdys.
Teko būti Turkijoje ir man liūdna buvo žiūrėti, kaip per karščius jų moterys vaikšto juodai apsirengusios, sukaitusios, su batais. Man tai baisu.
Beje, Bagdade stovi moters nuolankumo vyrui paminklas – sovietų laikais mačiau jo nuotrauką. Tai irgi daug pasako apie tos šalies moterų teises.
Prieš tekant už musulmono, raginu gerai pagalvoti, kur gyvensit, kokie tos šalies papročiai.
Na, tai skamba lyg moralas. Bet nelinkėčiau mano aprašytos pabaigos...
