Jau prieš metus, o gal net dvejus, teko viešėti Stambule ir stebėti susidarusią situaciją. Atvykę į Stambulą pastebėjome daugybę kažką pardavinėjančių, dirbančių, valkataujančių ar išmaldos prašančių vaikų. Teko pajusti ir patiems, ką tai reiškia – vakare pagrindinėje aikštėje mus apsupo vaikai su ištiestomis rankomis. Gerai, kad vietiniai turkai sudrausmino, kitaip, matyt, būtų išprievartavę mus mokėti duoklę.
Turkai jau tada buvo susiėmę už galvų dėl tokio didelio pabėgėlio skaičiaus. Mes kalbėjome tarpusavyje, kad Turkija viena nebepaveš ir kitas jų žingsnis bus Europa. Taip ir atsitiko.
Europa pilnėja žmonių. Kiek, šiandien niekas negali pasakyti, nes kartu su sirais eina ir kitų valstybių žmones. Teko būti Bangladeše, todėl labai gerai įsivaizduoju žmonių skaičių ir tankumą, jų norą išsiveržti iš tos šalies, ieškant geresnio gyvenimo.
Niekada neužmiršiu stovinčių šimtų žmonių ir žiūrinčių į tave, kaip į žmogų iš pažadėtosios žemės. Bendraudamas su jais supratau, kad nemaža dalis žmonių viską padarys, kad išvyktų į kitą valstybę ir mėgintų atrasti ten laimę.
Kad būtų lengviau įsivaizduoti žmonių skaičių, tai galima pasakyti, kad Bangladešas tik dvigubai didesnis savo
teritorija už Lietuvą, o gyventojų turi apie 140 milijonų. Lietuvoje gi gyvena vos 3 milijonai.
Ar įmanoma šiandien nepriimti pabėgėlių arba žmonių, kurie ieško geresnio gyvenimo? Dar visai neseniai Europos Sąjunga, laikydamasi pakankamai griežtos imigracijos politikos, bandė sulaikyti žmonių antplūdį iš šių valstybių. Tačiau, nuvertus Muammarą Gaddafi, Libija tapo rojumi žmonių kontrabandininkams iš Afrikos į Europą. Nors tai buvo dideli skaičiai, Europa dar tvarkėsi su pabėgėliais.
Man ne kartą teko lankytis pabėgėlių centruose Maltoje, Austrijoje ir Belgijoje. Ten žmonės gyveno žinodami, kad anksčiau ar vėliau jie ras sau vietą Europoje. Tačiau Europa įvairių projektų pagalba stengėsi grąžinti juos į tėvynę. Tai buvo procesas, kuris vienaip ar kitaip buvo vykdomas.
Beje, jau anksčiau Lietuva buvo įsipareigojusi priimti 4 pabėgėlius iš tų šalių. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad jie nevažiavo pas mus, nes labai šalta čia. Jie sakydavo – pas jus dvi žiemos: balta ir žalia.
Šiandien viskas griūva, nes pabėgėlių skaičius viršija Europos galimybes. Europos valstybių vadovai, spręsdami tas problemas, eina jau išmėgintu keliu ir kalba apie tas pačias imigracines priemones, kurios buvo vykdomos iki šiol.
Tačiau Europos žmonėms baugu ir padėtis kol kas visai neaiški. Atsiranda daugybė pasiūlymų, minčių ir išvedžiojimų. Įvairūs tautiniai judėjimai pradeda reikšti viešai savo nuomonę. Vakar Lenkijoje aiškiai pasakė, kad Lenkija nebus musulmoniška šalis. Ar tikrai? Klausimas retorinis ir tikrai neduoda ramybės.
Per savo tarnybos metus ne vieną ir ne dešimt kartų mačiau susituokusius vyrus musulmonus su moterimis krikščionėmis. Buvo gal tik keletas atvejų, kai vyrai nereikalavo priimti jų tikėjimo, jau nekalbu apie vaikus.
Galvoju apie tai ir nerandu atsakymo, ką daryti ir koks tai reiškinys. Ar būti tolerantišku ir priimti tikrovę tokią, kokia yra, kovoti už Lietuvos vienalytiškumą ar dar yra koks trečias kelias?
Viena aišku – musulmonai niekada nebus katalikais, mišriose šeimose vaikai bus tik musulmonai. Lietuvai tai priimtina? Galbūt, nes svarbiausia gi žmogus. Taigi mintys, mintys, mintys sukasi galvoje.
