Kalba kažkokia keista kalba, merginos vietoje „aš tave myliu“ girdi „ana behibek“. Tai irgi apie meilę, tik arabiškai. Iš tos meilės gimsta tamsesnio gymio kūdikiai. Vieni rusvi kaip šokoladas, kiti – šviesesni lyg būtų mažiau glamonėti saulės.
Ir meldžiasi jie kitaip – mažiausiai penkis kartus per dieną. O ant bažnyčių jie kelia kažkokius keistai smailius ir ilgus bokštus, iš kurių nuo pat saulės patekėjimo aidi malda.
Dar jie atima mūsų pinigus. O tai reiškia, kad ir duoną. Alkaniems juk nėra jėgų kovoti.
Uždanga nusileidžia... Pabaiga.
Tai, ką čia aprašiau – ne košmariškas sapnas ar siaubo filmas. Tai – kas antro Lietuvos gyventojo mintys ir baimės. Nors tų baimių priežastis dar labai toli. Net ne Lenkijoje, o kažkur Vokietijoje ar Belgijoje, ar Vengrijoje, ar Lesbo saloje. Bet jau dabar kuriami baisiausi scenarijai.
Kaip lietuvis pasakė, taip ir bus. O lietuvis pranašauja, kad bus blogai.
Kai prieš keliolika metų būriai išalkusių ekonominių migrantų iš Lietuvos bandė šturmuoti Prancūzijos-Anglijos pasienį, mes plojome katučių. Džiaugėmės, kad jie sėkmingai pasiekdavo Londoną ir jame įsikurdavo. Nelegaliai ir apeidami visus įstatymus.
Mums buvo labai linksma skaityti, kaip jie įsibraudavo į svetimus namus ir paversdavo juos landynėmis. Sakėm: „Na, kokie sumanūs tie lietuvaičiai!..“
Jau pamiršom, kaip tautiečiai iš bado kepė gulbes. Užuot susiradę darbą ir nusipirkę duonos. Iš atminties ištrynėme ir gaujų vagystes Prancūzijoje, Vokietijoje, Olandijoje... Daug visko buvo, kai Rytų Europos migrantų banga plūdo ieškoti geresnio gyvenimo. Ir mums tikrai buvo nesvarbu, ką tada jautė vietiniai.
Galbūt ir jie mintyse kūrė siaubo filmų scenarijus. Gal lygiai taip, kaip mes dabar, bijojo dėl savo namų, vaikų ir daiktų. O jei bandysite įtikinti, kad tokio srauto migrantų kaip dabar, tada nebuvo, pamėginkite į vieną krūvą suskaičiuoti ne tik lietuvius, bet ir lenkus, rumunus, čekus... Ir aibę kitų tautų.
Milijonai pasklido po Europą. Tokių gerų, darbščių ir teisingų. Šalys, į kurias vykome, be mūsų negalėjo išgyventi. Bent patys apie save taip manėme.
O štai šitie, dabartiniai – blogi. Tamsesnės odos, su kuprinėmis ant pečių, nešini mažais vaikais, bėgantys nuo karo – blogi. Gal net patys blogiausi. Nes šie žmonės gali įsikelti į priplėkusius butus, kurie patiems lietuviams visiškai nereikalingi.
Ir galbūt tie, kurie glaudžia prie ausies brangiausius telefonus, atims jūsų pinigus. Pinigus, kuriuos jiems paremti skirs Europos Sąjunga.
Aš ne už tai, kad tautos maišytųsi ir Lietuva prarastų savo identitetą. Bet už tai, jog būtume šalis, kuri nelaimėje sugeba padėti. Šalis, kuri galėtų stovėti petis į petį su senosiomis Vakarų Europos valstybėmis. Kurios gyventojai suvoktų, kad bėda gali laukti čia pat, už vartų. Ir kai į tuos vartus pasibels priešas, iš kitos pusės kažkas atvers langą.
Bėdai ištikus, nereikia sureikšminti tikėjimo ar odos spalvos. Svarbiausia, kad tie žmonės bent kuriam laikui rastų ramybę.
O karai prasideda ir pasibaigia. Dar nebuvo nė vieno, kuris tęstųsi amžinai. Ir daugelis tų varguolių tikrai grįš namo. Kur kaitresnė saulė ir skaidresnis vanduo. Kur kaimynas jam kasryt nusišypsos ir paspaudęs ranką pakvies puodeliui arbatos. Kur jie galės kalbėti savo kalba ir melstis savo Dievui. Ir kur niekas nepriekaištaus dėl paaukotų pinigų ar daiktų.
O dabar turėkime kantrybės ir pasistenkime būti jiems draugiški. Nuoširdūs. Leiskime pabūti šalia – vietos užteks visiems. Ir elkimės taip, kaip norėtume, kad jie su mumis elgtųsi. Juk agresija iššaukia agresiją, o šypsena ir kitą paskatina šypsotis.
Šis chaosas, kuris dabar vyksta aplinkui – tai tik dar viena vertybių peržiūra. Gera proga pamatyti save iš šalies: kaip mąstome, ką sugebame ir kokio dydžio mūsų širdys. Esu įsitikinusi, kad Lietuva tai ištvers.
