Puikiai žinau, ko jie turi išmokti ir kokius animacinius filmukus turėtų žiūrėti. Naftalinu dvelkiančią nostalgiją tegul
tėvai ir seneliai pasilieka sau. Tegul nekiša jos vaikams, nenuodija nesubrendusių protų.
Vyresniosios kartos atstovai bando su manimi ginčytis, esą reikia ir net būtina žiūrėti senąją animaciją. Reikia dozuoti lyg vaistus, kitaip galutinai suminkštės kompiuterių ir visokių aifounų išdegintų smegenų likučiai.
Esą senieji filmukai pilni gėrio bei grožio, netraumuoja vaikų, o kitokių žiūrėti šiukštu negalima! Nes ten laisvai liejasi kraujas ir taškosi viduriai.
Pasižiūri kokia supermamytė „Tomą ir Džerį“, pradeda isterikuoti: „Oi, kas dabar bus, peliukas katinui makaulę priekalu sutraiškė! Prisižiūrės sūnelis, paskui vaikysis mamytę su peiliu po namus!“
Na, žinot, čia jau nuo pačios mamytės ir auklėjimo metodų, o ne nuo filmukų priklauso, kokia bus jos atžala. Jei viską
leisit, jei savo aukselių nedrausminsit, vėliau tikrai teks pabėgioti. Ir ne tik po namus.
Sakoma, kad senoji animacija labai kokybiškai, gražiai nupiešta, žiūrėti vienas malonumas. Na, nežinau, nežinau... Pamenu buvo keletas tokių senosios animacijos šedevrų, kuriuos pasižiūrėjusi negalėdavau miegoti naktimis. Kad ir „Kalifas gandras“ ar istorija apie muzikinę dėžutę. Spėju, minėtų filmukų kūrėjai buvo gerokai apsipūtę...
Jei kas nors pabandytų mano vaikams parodyti šituos senosios animacijos perlus, traktuočiau, kaip tikrų tikriausią
užpuolimą. Gal net pradėčiau gintis.
O taip visų mylėtas ir išgirtas „Na, palauk“? Kodėl vaikai turėtų krykštauti, stebėdami, kaip kauštelėjęs metroseksualas vilkas vaikosi nepilnametį zuikį, o nepagavęs grasina susidoroti?
Nieko vertingo nerandu ir kituose to laikmečio filmukuose su alionuškomis, ivanuškomis ir marijomis auksarankėmis. Na, ko jie moko? Beveik visų pagrindinė mintis: kas nedirba, tas nevalgo. Soriukas, vaikai, nors maži, jau puikiausiai žino – tikrai yra, kas valgo nedirbęs, ir dar nepamiršta tuo viešai pasigirti.
Filmukai apie dvejetukininkus, žengusius į doros kelią, švelniai tariant, erzina. Pfffff... Pažįstu daugybę buvusių
dvejetukininkų, kurie sėkmingai sugebėjo įsitrinti į šiltas vieteles. Gyvena sau ir vargo nemato, o vargšiukai, kalę iki
pažaliavimo, baigia aukštąsias ir mina darbo biržos slenkstį. Neauginsiu vaikų mintimi, kad pažymys nulemia viską.
Jei vaikai užsigeidžia pasižiūrėti filmukus, ramia sąžine įjungiu jiems „Simpsonus“. Tegul sėdi prie ekrano ir tuo pačiu
šviečiasi, ruošiasi tikram gyvenimui, o ne išgalvotai realybei. Tegul žino – pasaulis žiaurus ir dažnai neteisingas. Žmonės meluoja, broliai ir seserys gali nesutarti tarpusavyje, tėvai gali susipykti. Tegul pamato – būna sekasi kvailiams ir visiškai nesiseka geriems žmonėms.
Na, blogiausiu atveju, tegul žiūri ir mąsto, kodėl kažkur vienas storas nevykėlis nepersidirbdamas sugeba išlaikyti namą, žmoną, tris vaikus, katiną ir šunį? Ir kodėl tai neįmanoma Lietuvoje...
O geriausia išeitis – nuvaryti vaikus nuo televizoriaus. Tuose pačiuose senosios animacijos filmukuose teigiama – vaikams prie televizoriaus – ne vieta.
