Rasa ir Laura – septintokės, gyvenančios atokiame Rytų Lietuvos miestelyje. Jųdviejų šeimos istorijos irgi panašios – abi auga su vienišomis mamomis, kurios dirba, dirba, dirba... Namuose daug ko trūksta, buitis skurdi, atšiauri, tačiau kompiuteriai yra abejose šeimynose, o koks kompiuteris be interneto?
Jeigu mamos daugiau būtų namuose, tikriausiai atkreiptų dėmesį, jog mergaitės valandų valandas „mirksta“ virtualioje erdvėje. O dar labiau įsigilinusios pastebėtų, jog mergaitės beveik visą laiką leidžia vienoje pokalbių svetainėje.
Tačiau negi mamos, paskendusios rimtuose suaugusiųjų reikaluose (galų gale – jos yra maitintojos), dar turėtų žvilgčioti savo dukroms per petį, kai šios per kompiuterį flirtuoja su kokiais vaikėzais? Net ir mokykloje mergaičių auklėtoja aiškino, kad šiais laikais vaikai labai savarankiški, kad reikia jais daugiau pasitikėti...
O Rasa su Laura neatsitraukia nuo kompiuterių. Jos susipažino su pora metų vyresniu Ryčiu, kuris rodo išskirtinį dėmesį, tiesa, iš karto abiems mergaitėms. Joms siunčia savo nuotraukas – kaip sportuoja sporto salėje, pozuoja prie tėvo automobilio, maudosi Baltijos jūroje.
Rasa, kuri yra kiek drąsesnė už savo draugę, paklausia vaikino tiesiai: „O tai su kuria iš mūsų tu norėtum draugauti, kuri tau labiau patinkame?“
Rytis kiek padelsęs atsako: „Na, man patinka gražios panelės, nepamatęs daugiau, negaliu pasirinkti. Tik klausimas, ar nebijosit parodyti man savo kūnus...“
Trylikametės sutrinka, tačiau trauktis kaip ir per vėlu, šis vaikinas nejučia tapo svarbiausiu jų gyvenimo įvykiu. Virtualus draugas netrunka atsiųsti instrukcijas, kokios kūno dalys, kokios pozos jį domina, taip pat informuoja, kad labai svarbu tokį bendravimą laikyti paslaptyje, čia tik jų trijų reikalas.
Laikui bėgant, vaikino prašymai tampa vis keistesni, konkretesni, tonas darosi vis reiklesnis. Mergaitės nebenori daugiau to daryti, jos blogai jaučiasi ir dėl to, kad turi tai slėpti nuo namiškių.
Netikėtai draugas pareiškia, kad jis pasirinko: jam labai patinka Laura, jis norėtų su ja susitikti ir pabendrauti. Jį pakerėjo Lauros akys, negi ir gyvenime ji tokia graži? Jeigu ji parašytų, kur gyvena, savaitgalį jį draugas pametėtų į tą pusę, galima būtų mieste susitikti. Lauktų mergaitės motelio kambaryje.
Šiandien, po visų įvykių praėjus metams, nei Laura, nei Rasa, kuri vėliau irgi ėjo į tą patį kambarį, negali pasakyti raudančioms mamoms, auklėtojai, tyrėjui, kodėl leidosi įviliojamos į spąstus, kodėl nepasipasakojo artimiesiems.
Motelio kambaryje nebuvo jokio Ryčio, duris svetingai atidarė pusamžis, stambus vyras. Paprašė Lauros nepykti už tą mažą gudrybę, kad jam teko apsimesti Ryčiu, jis tiesiog nemoka kitaip susipažinti su jam patinkančiomis mergaitėmis.
Jis daug kalbėjo, girdė trylikametę kažkokiais gėrimais. Vėliau paprašė kartu pažiūrėti vaizdajuostę. Paskiau santykiavo su mergaite. Vakare, išleisdamas Laurą namo, prigrasė ją niekam neprasitarti, juk ji nenori, kad mokykloje ją kekše laikytų? O kaip jos mamai reikės gyventi, jei visi sužinotų tiesą apie dukrą? Kad tik sau ko nepasidarytų...
Vyriškis į miestelį užsuko dar ne kartą, su mergaitėmis susitikdavo parke, mašinoje, jam patikdavo vis naujos vietos. Visų susitikimų metu, prieš ir po lytinių santykių, jis rūpestingai atlikdavo „vyresniojo draugo“ vaidmenį – kartą mergaitės jam nešė net mokyklinius sąsiuvinius su namų darbais rodyti.
Paslaptis išaiškėjo, kai Lauros mama, matydama smarkiai pasikeitusią, vis mažiau aplinka besidominčią dukrą, pradėjo ieškoti atsakymo jos kompiuteryje.
Vyksta tyrimas, nusikaltėlio tapatybė nustatyta. Kaip dažniausiai būna tokiais atvejais, miestelyje daug raginimų „nulinčiuoti“, susidoroti be teismo – suaugusieji, matyt, taip bando išpirkti savo kaltę.
Tačiau, mamos ir tėčiai, mokytojai ir visi gerieji žmonės, kaip saugosime savo vaikus?
Jūsų ar jūsų pažįstamo žmogaus istorija panaši? Kviečiame dalytis savo pasakojimais ir padėti užkirsti kelią išnaudojimui ir prekybai žmonėmis. Daugiau apie projektą „Neparduok manęs!“ skaitykite čia.
Jei Jums reikalinga pagalba, patarimas, informacija, VISĄ PARĄ veikia Lietuvos „Carito“ programos SOS numeris +370 679 61 617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
Šiuo numeriu skambinti kviečiame ir šeimų narius, bet kokių tarnybų atstovus, įtariančius apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atvejį. Lietuvos „Carito“ specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
