Pradėjau nuo skelbimų internete. Darbo ieškojau paties paprasčiausio: valytojo, salės darbuotojo, indų plovėjo. Susikūriau savo gyvenimo aprašymą (CV), patalpinau Lietuvos darbo biržos duomenų bazėje bei kituose puslapiuose.
Vieną rytą man paskambino iš vienos Vilniuje esančios parduotuvės. Man pasiūlė atvykti į parduotuvę dėl darbo pokalbio, aš sutikau. Atvykęs susiradau, kaip ir nurodė, direktoriaus pavaduotoją. Su ja kalbėjome apie 10-15 minučių, vėliau ji pasakė, kad jei atsiras laisva vieta, man praneš. Kol praneš laukiau apie mėnesį, tuomet supratau, kad nieko nebus.
Vėliau paprašiau savo artimųjų pagalbos, kurie sutiko man padėti. Pirmasis į mano pagalbos šauksmą atsiliepė mano senelis. Jis teigė, kad pažįsta vienos Vilniuje esančios picerijos savininką ir gali su juo pasikalbėti. Aš sutikau. Po kelių valandų senelis man paskambino ir pasakė, kad picerija ieško indų plovėjo, ir, jei aš noriu, turiu nuvykti į darbo pokalbį.
Atvykęs į piceriją, susiradau administratorę Laurą. Ji pasiteiravo, ar ieškau darbo tik vasarai, ir nieko nelaukusi man pasiūlė pradėti dirbti iš karto, už tai bus sumokėta.
Atėjęs į būsimą darbo vietą, pamačiau indų plovėją, pasisveikinau. Ji man parodė, kaip reikia naudotis indaplove, paaiškino, kad kasdien reikia priskusti bulvių, svogūnų, morkų, supažindino su virėjomis. Pradėjau dirbti.
Kadangi tai buvo pirmasis mano oficialus darbas, dėl algos nesiginčijau. Kaskart atėjęs į darbą, gaudavau vis daugiau užduočių. Krūvis išties didelis.
Maždaug po pusantro mėnesio atėjęs į darbą pamačiau naują žmogų ir administratorę. Administratorė sušuko mano vardą, liepė nepersirengti ir užeiti į jos kabinetą. Užėjęs ant stalo pamačiau atleidimo iš darbo dokumentą.
Ji pasijuokdama pasakė, kad ji mane atleidžia iš darbo už tai, kad nepriskutau reikiamo kiekio bulvių. Bet juk visad, kiek ir ko reikia priskusti, man nurodydavo virėjos. Administratorė mane girdavo ir įmonės savininkui, ir seneliui.
Aš pasirašiau tą dokumentą, kadangi nežinojau, ką dar galiu padaryti... Pasirodo, priėmė naują indų plovėją, kuri gali dirbti ir mokslo metais.
Aš suprasčiau, jei administratorė būtų gražiai paaiškinusi esamą situaciją – kad nenori prarasti sunkiai surastos darbuotojos. Bet kam reikėjo mane apšmeižti ir apjuodinti prieš visą kolektyvą ir mano senelį, kuris tikėjo manimi, kad galiu puikiai dirbti?
