Esame paprasta šeima, gyvename kaimiškoje vietovėje. Du sūnūs jau tuoj įžengs į pilnametystę, o pagrandukė dar paauglė. Ji yra kitokia nei jos bendraamžės. Mūsų Linutės protas ir jausmai yra kaip mažo vaikelio, naiviai ir patikliai reaguojančio į aplinką.
Skaudama širdimi išleidome dukrą mokytis į specialią mokyklą kitame rajone. Mokyklos autobusas ją parveždavo tik savaitgaliais. Su tuo apsipratome, nes mergaitei patiko toje mokykloje, turėjo draugių, rūpestingą auklėtoją.
Skambutis, nuaidėjęs šiltą gegužės rytmetį, apvertė viską aukštyn kojomis. Po šio skambučio niekas nebebuvo kaip anksčiau, mūsų šeima įžengė į didelį pragariškų išbandymų lauką.
Skambino sutrikusi auklėtoja. Ji pranešė, kad mūsų Lina dingo iš mokyklos. Išėjo su drauge į parkelį pasivaikščioti, draugė grįžo, o mūsų mergaitė – ne. Policijai dar nepranešė, nes gal Linutė, na, tiesiog pargrįžo į namus?
Pamenu, kaip nesivaldydama rėkiau į ragelį, kad niekaip mergaitė, negalinti savarankiškai puskilometrio iki parduotuvės nueiti, neįveiks 200 kilometrų iki namų, kad reikia organizuoti paiešką, ką nors daryti...
Pavyko išsiaiškinti tik tiek, kad parkelyje prie paauglių priėjo vyrų kompanija, pradėjo kviesti pas save, draugė išsigandusi pabėgo, o mūsiškė liko.
Siaubo sukaustytomis širdimis su vyru vykome į policiją. Viskas aplinkui tarsi išnyko, neteko prasmės. Dieve, viskas taip netikėtai atsitiko. Mes buvome taip nepasiruošę...
Šiandien galvodama apie tuos įvykius manau, kad didžiąją savo gyvenimo dalį nugyvenau iš viso gerai nesusimąstydama, kas aplink mane vyksta, kokia tam tikrų įvykių prasmė. Tai, kas atsitiko mano vaikui, privertė pabusti iš kieto miego.
Pareigūnui užteko penkiolikos minučių, kad užpildytų dokumentus. Jis patarė mums važiuoti namo, jei bus naujienų – praneš. Naujienų nebuvo. Nei tą, nei kitą, nei dar kitą dieną. Neradome sau vietos, aš vis sukdavau ratus apie komisariatą, kažkodėl atrodė, kad turiu būti netoli šio pastato, niekur kitur.
Buvo dienų, kai raudodama, kaltindama nieko neveikimu verždavausi į tyrėjo kabinetą, tad jis greitai išmoko jį užsirakinti, o kolegos sutartinai atsakydavo: „Išvykęs darbo reikalais.“ Nekaltinų jų, juk neguosi visų verkiančių motinų.
Po dviejų savaičių jie rado mano mergaitę. Tik tie, kas pabuvojo panašiose situacijose, supras, ką išgyveni išgirdęs tokią žinią. Ir nors iki to šnabždėdavau sau, kad nesvarbu, kokios būklės, kad tik Aukščiausias man leistų vėl pamatyti savo vaikelį, manęs laukė didelis šokas.
Aš beveik nepažinau Linutės, užsikniaubusios ant palangės tyrėjo kabinete. Perdažyti juodi plaukai, trumpas drabužėlis ir ta nenusakoma veido išraiška, tokia tuščia, tiesiog jokia.... Ar teko jums matyti kada tokį savo vaiko veidą?
Apklausų metu Lina beveik nieko nepasakė, mačiau, kaip tyrėjas stengėsi, tačiau kuo labiau jis nervinosi, tuo trumpesnius atsakymus išgirsdavo.
Nežinojome, kas tiksliai mergaitei buvo nutikę, tačiau jautėme, kad kažkas baisaus, negero. Jos sąmonė tarsi užsirakino nuo pasaulio po septyniais užraktais. Vėliau paaiškėjo, kad ją, neįgalią trylikametę, pora suaugusių vyrų buvo išsivežę į gretimą didmiestį, ten išnuomotame bute laikė uždarytą, ieškodavo klientų ir pardavinėdavo už sutartą kainą. Vienam iš sutenerių susipykus su sugyventine, toji pranešė apie savo įtarimus policijai.
Įpusėjus ikiteisminiam tyrimui mus pradėjo atakuoti įtariamųjų advokatai. Jų siūlymai „žmoniškai apsitarti“ buvo panašūs į grasinimus. Kažkas pas vyresnį sūnų net į mokyklą bandė brautis, bet gavo atkirtį.
Teismo metu vienas iš nusikaltėlių buvo išteisintas, nepavyko įrodyti jo kaltės. Kitas gavo ilgus metus, kalės jis ir tada, kai Lina taps pilnametė. Ar aš tebetrokštu keršto? Dabar jau ne. Smūgis, kurį patyrėme, buvo labai stiprus, tačiau mes atsitiesėme.
Žinau, kad Lietuvoje yra tėvų ir motinų, raudančių savo dingusių, išniekintų vaikelių, galbūt taip ir nepatyrusių teisingumo. Negaliu jiems pasakyti, kad viskas bus gerai, galiu tik apkabinti ir palinkėti – laikykitės.
Jūsų ar jūsų pažįstamo žmogaus istorija panaši? Kviečiame dalytis savo pasakojimais ir padėti užkirsti kelią išnaudojimui ir prekybai žmonėmis. Daugiau apie projektą „Neparduok manęs!“ skaitykite čia.
Jei Jums reikalinga pagalba, patarimas, informacija, VISĄ PARĄ veikia Lietuvos „Carito“ programos SOS numeris +370 679 61 617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusiuosius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
Šiuo numeriu skambinti kviečiame ir šeimų narius, bet kokių tarnybų atstovus, įtariančius apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atvejį. Lietuvos „Carito“ specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasirengę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
