Galiausiai nutartumėte atsipūsti operos premjeroje, kurioje stabdytumėte artistus tris kartus per veiksmą, mokydamas, kaip tinkamai kvėpuoti ir „pastatyti“ balsą. Vargu ar rastume drąsuolį, kuris taip elgiasi – savisaugos instinkto vedami elgiamės taip, kad negautumėme snukin.
Be to, pripažįstame, kad nesame tų sričių profesionalai, o štai sutiktas darbuotojas – yra. Bet susidūrus su gydytojais, daugeliui pagarba profesijai išgaruoja. Ir čia jau priklauso nuo drąsos: arba pradedi mokyti juos, kaip dirbti savo darbą, arba droviai šypsaisi ir linksi, mintyse galvodamas: „Tas diletantas nori mane nunuodyti!“.
Akušerijos žinovės
Tegul gimdymas ir yra vienas įprasčiausių reikalų žemėje, bet daugelis pamiršta (o gal ir nežino), koks seniau būdavo jo rezultatas. Nesant medicinos pagalbai ir gimdant troboje ar pilyje (čia jau, žinoma, priklauso nuo socialinio statuso), daugiau kaip pusė pirmųjų gimdymų baigdavosi mirtimi. Kūdikio, motinos ar abiejų.
Dabar turime visokeriopą pagalbą – profesionalus, sakančius, kaip elgtis ir priimančius sprendimus, kad viskas praeitų sklandžiai. Tačiau prieš kiek laiko skaičiau kelių „šviežių“ mamų atsiliepimus apie gimdymą. Ar greičiau – skundus apie gimdymą. Kaip buvo kruopščiai jam pasirengusios, viską žinojo ir stengėsi pagal mintyse numatytą planą, o čia netikėtai įsikišo akušerė ir pagadino tobulą eigą. Suprask, vyko kova: motina ir kūdikis prieš baltus chalatus.
Ypač smagi frazė (cituoju netiksliai, prašau neužsigauti!): „Turėjau stumti ir stenėti kaip akušerė liepė, o ne kaip man patogu!“. Sunku viename sakinyje suderinti gimdymą ir asmeninius patogumus, bet tiek jau to; šiaip ar taip, esu tikra, kad ir mankštinantis reabilitacijoje pratimus reikia atlikti kaip nurodo, o ne kaip patogu.
Straipsnyje „Epidūras, skiepai ir kiti keiksmažodžiai“ jau kalbėjau apie populiarų norą gimdyti kuo natūraliau – šis dažnai paties gimdymo eigoje gali pakišti koją. Žinau atvejį, kuomet pirmąkart paėmusi į rankas kūdikį, motina verkė ne tiek iš laimės, kiek apgailestaudama, jog viskas buvo ne taip: skatinamieji, „NO-SPA“ lašelinės, net kalbos „Žiūrėsim, jei ką – operacija“. Po to visą gyvenimą, žinoma, kaltina ir kaltins gydytojus, neleidusius procesui vystytis archajiškai.
„Prabangus“ mediko gyvenimas
Vieną pažįstamą gydytoją visada pradžiugina nugirsta frazė: „Tai aišku, kad ji siūlo vartoti „Tą-ir-aną“, juk vaistų kompanija moka kyšius!“. Frazės variacijų gali būti įvairių, nuo: „Jiems moka už tai, kad reklamuotų antibiotikus“, iki: „Išrašė man kažko, su***ta parsidavėlė“.
Įdomu, kaip pacientai tai įsivaizduoja. Kad apsimetęs pacientu į kabinetą prisistato farmacininkas ir po stalu diskretiškai stumteli pilną pinigų lagaminėlį bei vaistų pavadinimą? Žinoma, kiekvieno gydytojo kabinete būna tušinukų, lipnių lapelių ar kalendorių su vaistų pavadinimais.
Tik tai ne kyšis ar sąmokslo įrodymas, o reklaminė medžiaga, demonstruojama ten, kur yra aktuali. Bendrąja prasme gydytojai ir vaistai, medicinos įstaigos ir farmacijos kompanijos, žinoma, yra susiję. Tačiau teigti, kad poliklinikoje receptą išrašančiai gydytojai yra sumokėta (galbūt net asmeniškai) – nelabai gudru. Be to, augant stažui, augtų ir kyšių santaupos. Jei taip iš tiesų būtų, mano vaikystės pediatrė tikriausiai važinėtų „Maserati“.
Pedriatrų košmaras
Pediatrams sunkumus darbe sukelia veikiausiai ne patys vaikai, o jų tėveliai. Na, dažniau mamytės. Kai manai, kad savo vaiką pažįsti nuo galvos iki kojų, jauti nuo pirštų iki plaukų galiukų ir t.t., labai sunku priimti kito, kad ir profesionalo nuomonę. Be to, niekam vaikas nerūpės taip, kaip tėvams.
Todėl iš gydytojo išgirdę tiesiog diagnozę, daugelis liks nepatenkinti, nes buvo blogai priimti. Ką reiškia blogai priimti? Gydytojas neapšokinėjo, neapčiulbėjo, nepagyrė, koks vaikas tobulas ir gražus, nepasakė penkiasdešimt trijų atsarginių variantų, kurių imtis, jei nepadėtų pirminiai patarimai.
Medikams dar sunkiau dėl to, jog dabar yra Google, Wikipedia, supermama.lt ir kiti interneto puslapiai. Mat visos stropios mamos ateina pasikausčiusios, dažnai jau internetu nustačiusios diagnozę ir tik laukia, kol gydytojas ją patvirtins. Patvirtino?
Puiku, dabar gydymas. O čia jau blogai visaip: išrašė vaistų – blogai, vaistai kenkia; neišrašė – blogai, nesirūpina ir rimtai nežiūri. Ir net kai mėnesio kūdikį apžiūri gydytoja, tai ne ji, o mama žino, kas geriausia. Nes gydytoja mokėsi medicinos tik 10–12 metų, o mama savo srityje jau visas mėnuo (!) kaip profesionalė.
Pati esu perėjusi įvairias santykių su gydytojais stadijas. Ir taip, teko būti ir šioje. Mano pačios motinystė dar gana nauja, ir kai apsilankius pas vieną specialistę ši pasakė ne tai, ko tikėjausi, šokau ginčytis. Smagu, kad paskui galima iš savęs pasijuokti.
Esu labai dėkinga Kauno klinikų Akušerijos skyriui ir Kauno Centro vaikų poliklinikai už sveiko proto ir geros širdies medikus. Susiduriant su medicinos profesionalais neturi kilti mintis: „O gal aš išmanau geriau“. Nes ne, neišmanau. Ir ne, patikėk – jei to nestudijavai ir nedirbi – neišmanai.
