Vis dėlto nieko neįtariančių moterų ir vaikų įviliojimas į patį bjauriausią išnaudojimą – prostituciją – yra tai, ką mūsų visuomenė dar mažai supranta, neretai pačios aukos sulaukia kaltinimų net iš artimiausių žmonių.
Noriu skaitytojams papasakoti apie merginą Sandrą, jos kančias ir pergales. Ji yra kilusi iš mažo Rytų Lietuvos kaimelio, kaip ji pati sako, pas mus tik kelios trobos, pilnos klegančių vaikų ir depresijoje paskendusių moterų.
Vyrai kažkur iškeliavę, kažkur girtuokliauja, pačios Sandros tėvelis netikėtai pasitraukė iš gyvenimo, palikęs sukrėstą žmoną ir didžiulį būrį vaikų. Todėl dar paauglystėje mergaitė buvo apsisprendusi: aš noriu kitokio gyvenimo, šitame užkampyje tikrai neliksiu.
Mokslams daug laiko ir nelikdavo – nesibaigianti namų ruoša, jaunesniųjų brolių ir seserų auginimas, papildomi uždarbiai kaimynų laukuose. Juolab kad mama vis dažniau pradėjo kilnoti taurelę teisindamasi, kad nebeištveria tokio gyvenimo.
Kai rajono miestelyje prie Sandros, tempiančios sunkų pirkinių maišelį, sustojo mašina ir iš jos iššoko du paslaugūs, mandagūs jaunuoliai, merginai pasirodė, jog tai seniai lauktas ženklas.
Įvykiai klostėsi žaibo greitumu – pavėžėję Sandrą namo, vaikinai pradėjo nuolat lankytis kaimelyje, o kritęs į akį Rolandas jau po kelių dienų prisipažino „tiesiog pamilęs ir nebegalintis gyventi be Sandros“.
Prieš tokį karštą asistavimą 18-metė neatsilaikė, nors ir buvo kiek neramu viską metus su netikėtai atsiradusia „didžiąja gyvenimo meile“ keltis gyventi į Vilnių. Čia vėlgi, nespėjus deramai įsikurti, Rolandas užklupo draugę žinia, jog pažįstami siūlo gerą darbą Olandijoje.
Abiem. Tik Sandra išvyktų su patikimais draugais pirma, o jis, sutvarkęs porą reikalų, atskubėtų iš paskos. Sunkia širdimi Sandra vyko į šalį, apie kurią beveik nieko nežinojo, o ir anglų kalbos žinios buvo labai jau menkos.
Pirmasis smūgis ištiko dar pakeliui, keliautojų mašinai sustojus nedidelėje degalinėje. Vienas iš drauge keliavusių vyrų, kitiems paslaugiai lūkuriuojant lauke, tiesiog mašinoje išžagino Sandrą ir pareiškė, jog ji dabar priklauso jam, jis ją... nusipirko, taigi reikia atgauti pinigus.
Sandra sunkiai gali nupasakoti tolesnius įvykius. Kaip atvyko į didelį miestą Olandijoje, kaip ją nuvedė į keistus namus, kurie turėjo ne langus, o vitrinas, kuriose stovėjo ne manekenai, o gyvi žmonės, kaip gatvėse vyrai stebeilijosi į tas pusnuoges moteris, o išsirinkę kurią, eidavo į kambariukus su ja santykiauti.
Sandros „šeimininkas“ turėjo savo „plotą“ ir keletą jam dirbančių merginų. Supratusi, kad merginos kalba lietuviškai, Sandra prišokusi maldavo padėti, isteriškai raudojo, kad ji niekada „to“ negalės daryti. Pagalbos nebuvo – merginos Sandrai patarė „neišsikalinėti“, o kad lengviau sektųsi su klientais, būtinai pavartoti narkotikų.
Prasidėjo „darbas“. Sandra daug laiko praleisdavo vitrinoje, „šeimininkas“ negailestingai eksploatavo „šviežieną“. Dienos susimaišė su naktimis, klientai, nepaisant jų skirtumų, tapo viena beveide būtybe, kuri, atlikusi aktą, apsirengia ir išeina. Sandra pamena, jog tuo metu labiausiai rūpėjo apsvaigti, nejausti, kaip nors išgyventi...
Sandros dilbiuose yra keli gilūs įpjovimai, ji paaiškina, jog buvo tokių situacijų, kai neapykanta „šeimininkui“ tapdavo nepakeliama, tada ji žalodavo save.
Į klausimą, kodėl neprašė pagalbos nuolat raudonųjų žibintų kvartalą lankančių policijos pareigūnų ar socialinių darbuotojų, paslaugiai siūlančių parsidavinėjančioms moterims prezervatyvų, gydytojų kontaktus, Sandra atsako be užuolankų.
Ji matydavo savo „šeimininką“ draugiškai besišnekučiuojantį su pareigūnais, jie rūkydavo, gerdavo kavą kartu. O užkalbinti tų olandų socialinių darbuotojų Sandra irgi niekada nebūtų ryžusis, nes nemokėjo nei kalbos, nei suprato jų lankymosi tikslų.
Vieną dieną Sandra išgirdo susirūpinusių merginų šnekas apie tai, jog „bosas“ planuoja plėsti savo „verslą“, jam puikiai sekasi, atvyksta naujų panų partija, o turimas jis planuoja perparduoti kitiems suteneriams.
Vadinasi, tai niekada nesibaigs?! Mergina suprato, jog turi vaduotis, bandyti bėgti, nors ir kaip tai atrodė rizikinga.
Svarbiausia buvo pasiryžti, o kai Sandra nutaikiusi momentą pribėgo prie policininko ir springdama ašaromis pradėjo rėkti, toliau viskas vyko žaibiškai. Ji atsidūrė komisariate, pareigūnai iškvietė vertėją, susisiekė su Lietuvos ambasada, leido Sandrai paskambinti namo.
Vėliau buvo suorganizuotas Sandros grįžimas į Lietuvą, ir štai ji pravėrė Lietuvos „Carito“ specialios pagalbos programos duris.
Traumos mastą liudijo paniška merginos baimė būti uždaroje patalpoje, bendrauti su nepažįstamais žmonėmis, judėti gatvėmis... Sandra pasitikėjo tik vienu žmogumi – Lietuvos kriminalinės policijos pareigūnu, kuris ją visur lydėjo, užtikrino saugumą.
Tikriausiai tik dėl jo kantrybės mergina pasiryžo ilgam, nemaloniam, neleidžiančiam pamiršti baisių išgyvenimų ikiteisminiam tyrimui. Aiškiai suprasdamas, jog Sandrai nėra galimybių adaptuotis be kitų pagalbos, kriminalistas ją skatino priimti ir „Carito“ darbuotojų, psichologų pagalbą.
Šiandien turime ir apkaltinamąjį nuosprendį šioje didelėje tarptautinėje byloje, nors nusikaltėliai įnirtingai teisme gynėsi, samdė „elitinius“, patyrusius advokatus.
Žaizdos širdyje, kūno negalavimai liko, tačiau Sandra savo gyvenimo nepralaimėjo.
Jūsų ar jūsų pažįstamo žmogaus istorija panaši? Kviečiame dalytis savo pasakojimais ir padėti užkirsti kelią išnaudojimui ir prekybai žmonėmis. Daugiau apie projektą „Neparduok manęs!“ skaitykite čia.
Jei Jums reikalinga pagalba, patarimas, informacija, VISĄ PARĄ veikia Lietuvos „Carito“ programos SOS numeris +370 679 61 617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
Šiuo numeriu skambinti kviečiame ir šeimų narius, bet kokių tarnybų atstovus, įtariančius apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atvejį. Lietuvos „Carito“ specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
