Tačiau tai ne pats sunkiausias darbas – tiesiog šios profesijos atstovai labiausiai matomi, nes aptarnauja klientus ir galbūt todėl girdima daugiausiai skundų, užuojautos ar pagyrimų. Juk suvirintojai, statybininkai ar lavoninėje dirbantys darbuotojai galbūt irgi kartais liūdi dėl savo darbo, tačiau jie ne taip matomi visuomenei.
Labiausiai matomos kasininkės tikrai artimiausiu metu neuždirbs daug daugiau. Negalvojama apie esmines permainas, o tiesiog tikimasi, kad vis nauji darbuotojai sutiks dirbti už tą patį mažą atlyginimą.
Tuo tarpu Anglijoje net ir mažo miestelio nedidelėje parduotuvėje veikia savitarnos kasa. Lietuvos sostinėje tokių kasų dar reikėtų gerai paieškoti. Paprastas Anglijos miestelis gali konkuruoti pagal savitarnos kasų įdiegimą su kitos šalies sostine. Supratus, koks didžiulis skirtumas tarp dviejų šalių, belieka tik stebėtis, o kartu ir liūdnai konstatuoti faktą, kad prireiks dar labai daug metų, kol savitarnos kasos bus populiarios ir Lietuvoje.
Prieš kažkiek laiko prekybos centrų atstovai lyg ir pradėjo teorinius pasvarstymus, kad progresas šioje srityje galėtų vykti greičiau, tačiau, matyt, gaila pinigų investicijoms. Juk pigiai pasamdyti eilinę kasininkę, ko gero, kainuoja nepalyginamai mažiau nei nupirkti ir įdiegti savitarnos kasą parduotuvėje. Jeigu vietinė kasininkė uždirbtų tiek, kiek uždirba Anglijos kasininkė, tai reikalingi sprendimai būtų priimti kur kas greičiau nei dabar.
Dėl tokios nenormalios situacijos ir toliau kentės pirkėjai, kurių dalis tikrai naudotųsi išmaniosiomis kasomis. Juk tai taip paprasta – pats susidedi ir nuskenuoji prekes. Paprasta kaip pačiam užsipilti benzino degalinėje.
Kasininkės darbas nėra sudėtingas, todėl lengvai pakeičiamas ir išmokstamas su kompiuterio pagalba, kuris padėtų pirkėjui sėkmingai apsipirkti. Kompiuteris nėra liūdnas, nepyksta, nesiskundžia ir nesišypso dirbtine šypsena. Jam nėra liepiama sveikintis per prievartą su visais pirkėjais, todėl ir pirkėjui nereikia apsimesti, kad procesas vyksta nuoširdžiai.
Pirkėjo prekės nėra mėtomos ar bet kaip dėliojamos, jam nereikia laukti eilėse, kurios susidaro dėl nuolatinio darbuotojų trūkumo, o darbuotojai gali daugiau laiko skirti prekių papildymui lentynose – tam darbui, kuris yra svarbiausias jų darbas.
Savitarnos kasa gali dirbti be poilsio, be pertraukų tualetui ar pavalgyti. Ji gali atlaikyti daugybę rusiškų keiksmažodžių ar pykčio priepuolių, tačiau ji ir toliau sėkmingai dirbs be jokių emocijų, neįsižeis dėl pikto pirkėjo.
Aišku, kad keletą tokių kasų vis tiek turėtų prižiūrėti bent vienas parduotuvės darbuotojas, tačiau tai ne tas pats, kas kiekvienoje kasoje sėdintis kasininkas. Kartu veikiančios tradicinės kasos ir toliau aptarnauja pirkėjus, todėl savitarnos ir ne savitarnos kasos gali veikti kartu.
Šioje srityje nuo Anglijos atsiliekame bent 20 metų, tačiau nesimato pastangų, kad atsilikimas būtų mažinamas. Prekybos centrai tarsi užstrigo praeityje, tačiau anksčiau ar vėliau šis kortų namelis subyrės, kai teks kelti atlyginimus, nes daugumos kasininkų darbo našumas nėra mažas – dirbama tikrai greitai. Našiau dirbti gali nebent robotas gamykloje.
Dažnu atveju nelaukiama, kol pirkėjas bus visiškai aptarnautas, bet pradedamas aptarnauti jau kitas pirkėjas – net prekės susimaišo. Tai sugriauna visus mitus apie pagarbą klientui, apie neva malonų pasisveikinimą su klientu, nes ten, kur svarbu pigus darbuotojas, toks pat prastas požiūris yra ir į pirkėją.
Jis irgi turi būti pigus arba nereiklus – nesitikėti per daug iš aptarnavimo. Ar toks mąstymas dar ilgai išliks Lietuvoje?
