Visi kiti turi vieną mamą, kuri neatsitraukdama būna kartu. Aš jų turiu daug. Aš jas visas šaukiu „mama“, ir nė viena neatsuka man nugaros. Esu ligoninėje, viename iš skyrių, kurio pavadinimas jums, suaugusieji, kelia tik šiurpą. Kitiems gal net kvapą užgniaužia. Onkohematologiniame.
Ištarti aš jo nemoku, nes esu dar visai mažas. Na, ką ten mažas, esu didelis, beveik pustrečių metų pipiras. Žinote ką, jūs nustebsite, bet man čia gera. Kitaip, nei mano „namuose“ (publikavus rašinį, autorius patikslino, kad kalbėjo apie vaikų namus-Red.) mieste prie jūros. Bet apie viską nuo pradžių.
Atsidūriau „baisiojoje“ ligoninėje praėjusį rudenį. Buvau sutrikęs, buvo baisu. Kai būna baisu, kai būna neramu, guodžiu save. Sėdžiu lovelėje susigūžęs ir linguoju paskendęs savo svajonėse. Ir nieko nereikia, kad tik neskriaustų, nebaustų, ne.
Bėgau nuo visko gal dešimt dienų, užsidaręs savyje ir linguodamas, linguodamas, linguodamas. O manęs niekas neskriaudė, nebarė, nebaudė, nors sakė, kad aš „autukas“, suprask, nuo žodžio autizmas. Vis kalbino meiliai, rūpinosi, kartais įdurdami į rankelę ir prijungdavo ar kabindavo kažkokius pypsinčius švirkštus ir maišus su skysčiais.
Pamatęs, kad niekas nesiruošia skriausti, įsidrąsinau, netvirtu žingsniu išėjau iš palatos. Kiek ten erdvės, kiek naujų potyrių, naujų veidų, naujų mamų. Ir visos myli – vienos labiau, kitos mažiau. Vienos švelnesnės, kitos – griežtesnės, bet nebebaisu.
Žinau viską aplink, žinau, kur sanitarės turi susidėti rakandus po tvarkymosi, kartais seselės duoda telefoną, tada „skambinu“ draugams, piešiu, pašoku ir šypsausi. Šypsausi, nepaisant to, kad per mano dvejus su puse metų išpjovė dalį žarnyno, ištvėriau du (o gal ir daugiau, skaičiuoti juk dar gerai nemoku) chemoterapijos kursus, man atliko dvi kaulų čiulpų transplantacijas.
Šypsausi, nes man čia gera, nes beveik pamirštu „namus“. Iki to momento, kai įsidūkau. Man juk galima, man juk reikia. Viena iš seselių gal griežtesniu balsu perspėjo: „Jei nenurimsi, pastatysiu tave į kampą!“
Man tik dveji su puse metų, bet aš jau žinau, ką reikia daryti, kai man sako: „Į kampą!“ Taip, teisingai – rankos virš galvos ir pats keliauju į artimiausią kampą. Atsisukęs truputį sutrikau pamatęs išgąstį, sutrikimą ir nuostabą seselės akyse, gal ne tą kampą pasirinkau? Keista, „namuose“ mus taip išmokė.
Girdėjau kalbant, kad kažkoks fondas man rado naują šeimą, kurioje aš turėčiau būti laimingas. Tik mane prieš tai turi išgydyti, o ir dokumentų tvarkymas trunka labai ilgai. Nesvarbu, aš iškęsiu dar vieną chemoterapiją, jei tik reikės, dar operaciją, jei tik reikės, kad tik pasveikčiau, kad tik dokumentus sutvarkytų kuo greičiau, kad pagaliau gaučiau tą vienintelę, kad ir toli už jūrų, kuriai galėsiu sakyti „mama“.
Iš už jūrų marių todėl, kad manęs su mano ligomis ir diagnozėmis niekas nenorės. Žinau vieną šeimą čia, šalia, bet jie truputį dar bijo, nors nedrąsiai svajoja apie mane, bet dokumentus tvarko užjūrin. Nesvarbu. Svarbu, kad nereikėtų visų sutiktų vadinti mama, kad nereikėtų stovėti kampe su sunertomis virš galvos rankomis. Aš sulauksiu.
Jūs galite padėti sergantiems vaikams, tokiems kaip šis berniukas.
Rašinys skirtas „Bendraukime“ ir Vytauto Kernagio fondo projektui „Baltas paukštis„ paremti. Paaukotos lėšos bus skirtos onkologinėmis ligomis sergančių vaikų laisvalaikiui organizuoti.
Užsiėmimai ligoninėse su profesionaliais menininkais užpildo mažųjų ligonių laiką tarp alinamų gydymo procedūrų, palaiko svajones ir viltį išgyti.Vytauto Kernagio fondui galite paaukoti tiesiogiai, pervesdami aukas į fondo sąskaitą.
VŠĮ Vytauto Kernagio fondas
Įmonės kodas: 301675441
PVM Mokėtojo kodas: LT100004518615
Bankas: AB Swedbank
A/S nr. LT637300010107392278
Adresas: B.Dvariono 15-29, LT-08431 Vilnius.
