Dalia Shilas: „Kol baltas paukštis danguje dar gieda man ir tau“

2015 m. gegužės 25 d. 15:01
Dalia Shilas
„Kernagi, saugok savo sveikatą“, – pati nepajutau, kaip pasakiau jam paskutinės jo kelionės į Bostoną 2004 metų birželį metu, ir nežinojau, kad tai paskutinis susitikimas. Negalvojome tokiuose metuose apie ligas, nemanėme, kad Vytautui Kernagiui išvis kas nors gali atsitikti.
Daugiau nuotraukų (12)
Tą lemtingą mano prašymą jis priėmė su savo įprasta ironija: „Tu ką!!!“
Jau penktą pavasarį, įgyvendindami projektą „Gėrio menas“, Vytauto Kernagio fondo atstovai drauge su daugybe žinomų menininkų ir kūrybingų žmonių kas savaitę rengia „meno dirbtuves“ Vilniaus ir Kauno onkohematologijos skyriuose besigydantiems mažiesiems.
„Gėrio meno“ idėja – tai savotiška duoklė tiems, į kurių gyvenimus įsėlino klastinga liga, – sako fondo projektų vadovė Daiva Kavaliauskienė. – Aš – mama, man svarbu rūpestingai apglėbti vaikus. Tad mažųjų onkologinių ligonių problema nuoširdžiai jaudino.
Mums nebuvo aktuali atidarymo šventė, nekabinome plakatų ir nesiskelbėme žiniasklaidoje. Vieną pavasarį tyliai įsliūkinau į skyrių, kurį laiką stebėjau, vėliau susipažinau su vaikais, kalbinau, stengiausi perprasti jų nuotaikas, suvokti nežinios atmosferą – jie dar tokie maži, ką jie galvoja, staiga atsidūrę uždaroje erdvėje šalia visai nevaikiškų „žaisliukų“.
Tada ėmė kilti idėjų, kaip galėtume bent kuriam laikui atitolinti skausmingą tikrovę, pradžiuginti, suteikti vilties, kad tai laikinas jų gyvenimo etapas. Juk jie vaikai ir negali suaugusiųjų protu įvertinti, kas nutiko, kodėl, kas laukia ir kiek teks ištverti.
Į pagalbą kviečiausi įvairiausius gerus žmones, menininkus, muzikantus, pasakotojus ir šiaip geraširdžius linksmuolius, kad tarp šių sienų paskleistų gyvenimo debesis. Džiaugiuosi, mums pavyko. Mes nebeakcentuojame, kad tai ligoniukai, mes juos vadiname vaikais, kurie ruošiasi naujam gražiam gyvenimui. Ir patys tikime, kad taip tikrai bus. Turime daugybę gražių idėjų, tad ėmėme savo veiklą viešinti ir plėsti. Laimėti turi gyvenimas.“
Sergantys vaikai turi įvairiausių užsiėmimų – pina iš šiaudų, lipdo gipso figūrėles, susipažįsta su mandalų istorija, mokosi piešimo, fotografavimo, muzikos, dainavimo, origamio meno, gamina teatro lėles, daro svajonių medžius, kuria svarbiausių norų miestus, paveiksliukus iš spalvoto smėlio, dalyvauja pokalbiuose apie sveiką mitybą.
Vaikučius, dažniausiai prijungtus prie lašelinių, lydi tėveliai ir kartu, trumpam pamiršdami liūdesį, džiaugiasi sugrįžusia vaiko šypsena. Daug smagių akimirkų vaikams padovanojo dainuojantis aktorius Gediminas Storpirštis su sūnumi Ainiu, dailininkas Rimas Valeikis, perkusininkas Gediminas Laurinavičius, fotografas Adas Vasiliauskas, iliuzionistas Arvydas Stonys, pasakų kūrėjas ir dainų atlikėjas Vytautas V.Landsbergis, aktorius Giedrius Arbačiauskas, animatorius Ilja Bereznickas, diktorė Bernadeta Lukošiūtė, visiems žinoma, kaip teta Beta.
Jau daug kartų čia liūdesį ir nerimą sklaidė „Labaiteatras“ įkūrėjai – režisierė ir aktorė Agnė Sunklodaitė ir kompozitorius Deividas Gnedinas. 
Viešėdama Lietuvoje kartu su Daiva Kavaliauskiene aplankiau sergančius vaikus ir aš. Mano akyse gimė teatras! Mažieji, kas įsikibę į lašelinių stovus, kas susiraitę ant mamos kelių ar įsitaisę minkštasuolio kampe, pamažu persikėlė į pasaką, į kitą realybę, kur nėra skausmo, liūdesio. Nejučia gimsta šypsena, nuskamba negarsus juokas, o kažkieno mažos kojytės, žiūrėk, jau nenustygsta vietoje.
„Prisidėti prie fondo veiklos mane pakvietė Daiva Kavaliauskienė, kurią seniai pažįstu, tačiau ne pažintis paskatino prisidėti, – sako „Labaiteatro“ aktorė ir režisierė Agnė Sunklodaitė. – Mano ir  kompozitoriaus Deivido Gnedino įkurtas „Labaiteatras“ savo repertuare turi spektaklių, kurie yra interaktyvūs, pažintiniai ir tuo pat metu puikiai pritaikomi bet kokiai erdvei.
Todėl pamanėme, kad juos galime rodyti ir vaikams ligoninėje. Spektakliai-žaidimai mažąjį žiūrovą į veiksmą įtraukia daug labiau, nei spektakliai su vadinamąja ketvirtąja siena. Vaikai kartu su manimi žaidžia scenoje kaip aktoriai. Sąmoningai nevadiname to vaidyba, nes daugumai vaikų, ypač kuklesniems, uždaresniems, nepatinka vaidinti, jiems patinka žaisti.
Todėl kai pakviečiu kartu pažaisti pasaką, mielai prisideda. Supratome, kad tokio tipo spektakliai gali būti ir edukacinė priemonė – žaisdami mokomės pažinti pasaulio šalis (spektaklis „Aplink pasaulį“), lietuvių liaudies padavimus, mįsles, žaidimus („Gintaro šalies paslaptys“) ir savotiška terapija.
Teatras turi ypatingų galių gydyti. Kartais netgi labiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Tokie spektakliai – žaidimai skatina šiuolaikinį vaiką susidomėti teatru. Jis suvokia, kad teatras – tai ne kažkokia baisi vieta, kur reikia tyliai išsėdėti porą valandų nejudant, o erdvė, kur visai smagu, nes galima pažaisti, pačiam įsitraukti į veiksmą ir nereikia būti kokiam nors ypatingam.
Galbūt jis ir toliau domėsis teatru. Taip užsiauginsime žiūrovą. Didelis džiaugsmas mūsų pačių sielai – rodyti savo spektaklius Kernagio fondo globojamiems vaikams. „Labaiteatras“ nori būti prieinamas plačiam žiūrovų ratui, todėl kuriame ne tik teatrinei, bet ir netradicinėms erdvėms. Mūsų šūkis – „Mums su jumis – Labai!“ 
Agnės ir Deivido teatrinė magija užbūrė, nukėlė mus į svajonių ir vilčių pasaulį, kur, kaip dainavo pats maestro, „ryto paukščiai dangų palies...Ir jų giesmė tave apglėbs“. Mamos, apglėbusios savo „paukštelius“, tarytum šnibždėjo: „Tu surasi pirmą sniegą, gėlių pilną lauką...“ Čia, tarp šių sienų, niekas neklausia „širdele mano, o kodėl tu liūdna?“ 
Negalėjau nesugrįžti. Nuvažiavome dar kartą drauge su kompozitore Kristina Vasiliauskaite. „Žinau, – sakė ji, – kaip sergančiam žmogui reikalinga atjauta, dėmesys, paguoda, palaikymas. Nedažnai mūsų visuomenėje to sulaukiame, ir vienam kovoti su liga labai sunku. O čia tokie maži žmogeliukai, ir taip skaudžiai paliesti likimo.
Labai simboliškai sutapo, kad mūsų apsilankymo diena buvo Didysis Penktadienis, diena, kai Kristus atpirko žmonių nuodėmes. Sunku suprasti, kodėl šiems vaikučiams tenka kentėti. Iš visos širdies linkėjau jiems pasveikti. Labai skaudu matyti neįtikėtinai ramius ir tylius vaikučius, pilkšvus jų veidukus, skausmo paliestas akis, beplaukes, kepurytėmis dengtas galvytes.
Šie maži angeliukai tyliai susirinko į susitikimui skirtą kambarėlį, lydimi mamyčių ir tėvelių. Širdyje džiaugiausi, kad jie ne vieni, bet su brangiausiais pasaulyje žmonėmis. Lenkiu galvą prieš šiuos tėvelius, suprasdama jų begalinį skausmą ir pasiaukojimą.“
Kristina papasakojo savo prisiminimus iš vaikystės, apie savo tėvelius, brolius, seseris, kaip jie nuo mažų dienų mokėsi muzikos meno, kodėl pasirinko muziko specialybę, kiek ir kokių gyvulių laikė namuose, kaip tokie vaikystės šviesūs prisiminimai įkvėpė ir jos kūrinių vaikams atsiradimą.
Kristina jiems pasakojo, kokiu būdu ir kur užrašomos natos, kaip atrodo smuikas, altas, violončelė, kontrabosas, fleita, klarnetas, birbynė.
„Džiaugiausi, – prisimena Kristina, – kai mažieji pagyvėjo, patys pradėjo pasakoti, ką jie žino apie instrumentus ir kaip užrašyti natas.“ Kartu pasiklausėme jos sukurtų dainelių vaikams, kurias atlieka M.K. Čiurlionio menų mokyklos mokiniai. Kristina šioms šeimoms dovanojo savo kompaktinių plokštelių ir velykinių dovanėlių.
Atrodė, kad vaikučiams neprailgo mūsų susitikimas. Prisistatydama paklausiau, ar jie žino, kas yra Amerika. Vaikai maži, nedaug kas girdėjo ir kur ji yra. Įteikiau velykinių dovanėlių nuo mūsų Bostono lituanistinės mokyklos kolektyvo. Mano devintokas mokinys Lukas McCarthy kelionei buvo nupiešęs atviruką „Baltas paukštis“.
Atsisveikinome kiekvienas išsinešdami gilius, dar nepatirtus jausmus. „Tai buvo nepaprastas, išskirtinis Didysis Penktadienis! – sakė Kristina. – Kviečiu ir kitus šalies menininkus: pradžiuginkime mažuosius, parodykime širdies šilumą ir meilę, nepalikime jų vienų skausme ir neviltyje... Sveikite kuo greičiau, mažieji!“ 
„Tikrai smagūs ir įtraukiantys vaikus spektakliai. Mūsų Tomukui labai patikdavo“, „Labai gera matyti vaikučius besišypsančius“, „Šaunuoliai! Kuo didžiausios sėkmės!“, „Labai šilta iniciatyva“, „Buvo labai labai smagu!“ – rašo tėveliai.
Ne visi kovojantys su liga vaikai pajėgia dalyvauti „Gėrio meno“ dirbtuvėse. Aktoriaus Jono Kavaliausko įskaitytų „Senelio Jono pasakų“ klausomasi palatoje, o vėliau – namuose. Daugiau kaip 1000 šių kompaktinių plokštelių Vytauto Kernagio fondas dovanojo visoms Lietuvoje esančioms ikimokyklinio ugdymo įstaigoms, vaikų globos namams ir ligoninėms. Tokį pasakų rinkinį parvežiau ir Bostono lituanistinei mokyklai.
Per šią nuostabią „Gėrio meno“ misiją tarsi sugrįžta Kernagis,  jo balsas – „Nenusigąsk – tai aš“, primindamas taip apie save, apie savo meilę vaikams, muzikai, gyvenimui, atneša stiprybės, noro gyventi, viltį, kad „gieda paukštis virš mūsų ir giedos“ dar „šimtą pavasarių“, „kai sirpsta vyšnios“...Taigi džiaukimės gyvenimu, džiaukimės, kol sveiki, „kol dar lelijos ežere, kol dar virš upių kyla rūkas, kol baltas paukštis danguje… dar gieda tau ir man“.
Jūs galite padėti sergantiems vaikams. 
Dalios Shilas rašinys skirtas „Bendraukime“ ir Vytauto Kernagio fondo projektui „Baltas paukštis„ paremti. Paaukotos lėšos bus  skirtos onkologinėmis ligomis sergančių vaikų laisvalaikiui organizuoti.
Užsiėmimai ligoninėse su profesionaliais menininkais užpildo mažųjų ligonių laiką tarp alinamų gydymo procedūrų, palaiko svajones ir viltį išgyti.

Vytauto Kernagio fondui galite paaukoti tiesiogiai, pervesdami aukas į fondo sąskaitą.

VŠĮ Vytauto Kernagio fondas

Įmonės kodas: 301675441
PVM Mokėtojo kodas: LT100004518615
Bankas: AB Swedbank
A/S nr. LT637300010107392278
Adresas: B.Dvariono 15-29,  LT-08431 Vilnius.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App StoreGoogle Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.