Mūsų visuomenėje gyvena daugybė jaunimo, kuris nesugeba tinkamai savęs realizuoti ir kuriems trūksta brandumo. Galvoje turiu tuos, kurie baigia mokyklą, tačiau nežino, ką veikti toliau, tuos, kurie savo vyriškumą tesugeba parodyti žiauriais nusikaltimais, iššaukiančiu elgesiu bei jėga, demonstruojama prieš silpnesnius.
Kažin, ar tokie „ereliai“ sugebėtų išlikti didvyriais paimti į kariuomenę? Kaip gi jiems tapti vyriškais, narsiais ir tvirtais? Kaip jiems įskiepyti atsakomybės jausmą? Kaip suvyriškėti?
Atėjo laikas jiems praeiti tikrą vyriškumo mokyklą! Juk dar nuo senų laikų kariuomenė būtent taip ir buvo vadinama. Ten – griežta disciplina, viskas vyksta pagal grafiką, išmokstama daugybės dalykų, kurie praverčia kiekvienam vyrui.
Tuoj daugybė jaunuolių pradės baksnoti pirštu prie smilkinio ir sakyti „ką čia šita višta supranta“, bet žinote ką? Viską puikiai suprantu! Ir pasakysiu daugybės moterų vardu – mūsų visuomenėje liko labai mažai tikrų jaunų vyrų! Dauguma jų tiesiog sumoteriškėjo.
Jiems terūpi apsivilkti siaurutes kelnes arba išsiskutinėti plaukus, kai kuriems svarbu priderinti rankinuką prie batelių spalvos – šlykštu!
Oi, kaip gerai jiems vyriškumo įskiepytų tarnavimas kelerius metus tarybinėje armijoje! Juk reikėjo laikytis ypatingos drausmės, išmokti pagal siūlą lyginti patalynę, uniformos rankogalius, ilgas valandas budėti prie vėliavos nesumerkus akių ir šiek tiek greičiau pajudinti užpakalius nei kaip dabar įpratę mūsų jaunuoliai – juk apsirengti, atsikėlus
iš lovos, kareiviai teturėdavo vos 45 sekundes.
Tokie atsiminimai apie kariuomenę iš senųjų laikų. Dabar lietuviškoji visai kitokia – ir pinigų šeima gaus už pakviestą tarnauti vyrą, ir būsto paskolos bus atidėtos, ir dar kariuomenėje būti – vos devynis mėnesius, ir visai čia pat, ne už tūkstančio kilometrų!
Ir tai dar girdėti aimanuojančių, kurie nenori eiti į kariuomenę, planuoja emigruoti iš Lietuvos, kad tik jų nepaimtų... O vienas pacanas pažadėjo net kažkurią galūnę persišauti, jei jį pakviestų. Cirkas vidury dienos, tiesa?
Paradoksalu: kadaise buvo gėda, kai vyrų neimdavo į kariuomenę. Sako, kad į tokius merginos net dėmesio nekreipdavo, jie buvo laikomi didžiausiais ligoniais, o daugiausiai dėmesį pelnydavo tie, kurie po armijos grįždavo suvyriškėję, tvirtesni ir dar žavesni.
Šiandien žiūriu į savo tėtį kaip į pavyzdį – atitarnavo dvejus metus sovietinėj armijoj – kentė baisiausią šaltį, fizinius,
psichologinius skausmus, tačiau visa tai išėjo tik į naudą! Ten jis išmoko būti atspariu aplinkai, tapo dar drąsesniu ir
tvirtesniu – turbūt dėl to dabar jam juokingai skamba tokie jaunimo pasisakymai kaip „oi, kaip šalta buvo lauke“ arba „nemoku įsisiūti sagos“.
Kaip ten sakydavo: „Nemoki – išmokins, nenori – privers“?
Tad už vyrus! Už vyriškus vyrus Lietuvoje!
