Pastaruosius pusę metų stebint įvykius Ukrainoje, iškilo daug klausimų, susijusių su nacionaline tapatybe. Susimąsčiau, kuo tai pasireiškia, ką galima padaryti vardan jos išsaugojimo. Supratau, kad kalba – pagrindinė kiekvienos tautos didžiausia vertybė.
Nuo to laiko pradėjau „gaudyti“ save šnekant: kiek vartoju barbarizmų, svetimybių, net keiksmažodžių. Turiu pripažinti, kad išvalyti savo kalbą nuo šių purvų buvo be galo sunkus ir ilgas procesas. Kuris, beje, dar nesibaigė ir iki šiol.
Tačiau aš be galo stengiuosi. Stengiuosi skaityti grožinę literatūrą, lankausi spektakliuose, klausau, kaip taisyklingai šneka kompetentingi žmonės. Ir geriu tuos sielai mielus žodžius kaip išdžiūvusi dirva lietaus vandenį.
Neilgai trukus supratau, kad reikia įdėmiau klausytis, kaip ir ką šneka mano socialinėje aplinkoje esantys žmonės.
Žinote, aš pasibaisėjau, bet supratau, kad aš ir negalėjau kalbėti tyra lietuvių kalba, kai mane supa taip šnekantys žmonės, todėl dabar nekaltinu savęs vienos, dėl netinkamai vartojamos lietuvių kalbos.
Aš taip džiaugiausi pirmiausia pirštą bedusi į save, o ne į kitus, nes kitu atveju tikriausiai nebūčiau pastebėjusi to klaikumo, sklindančio iš burnos. Tikriausiai viskas atrodytų daugiau ar mažiau normalu...
Prisipažinsiu, iš pradžių maniau, kad taip šneka tik jaunimas, bet kiek vėliau supratau, kad tai liečia visas kartas. Žinoma, nekaltinu vyresnių žmonių dėl jų nesugebėjimo šnekėti tyra lietuvių kalba,
juk visi žinome istorines aplinkybes, tad negalima jų kaltinti dėl rusų kalbos elementų vartojimo.
Tačiau savo kartos (15-25 metų amžiaus) aš visiškai nesuprantu. Jie įmaišo į lietuvių kalbą tiek rusų, tiek anglų kalbos, padaro lyg kokią mišrainę. Ar ne skaniau būtų valgyti mūsų taip mėgstamą „baltą“ (lietuvišką) mišrainę be priemaišų? Ar jums skaniau į ją įmaišyti visų taip mėgstamus „hamburgerius“ ir riebius šprotus? Juk tai šlykštu.
Lietuvių kalbos mokytojos, dėstytojos, ar jūs neverkiate naktimis? Ar jums nėra baisu, kad mūsų vaikai ir anūkai greičiausiai kalbės ne lietuvių kalba, o kalbų mišraine?
Šiandieną netgi matematikos pamokoje mokytoja rusiškai nusikeikė riebiau, nei dvylikametis negirdint tėvams. Visa klasė juokėsi, o aš pasibaisėjau...
Tikriausiai sakysite, kad per jautriai reaguoju. Bet geriau aš per jautriai reaguosiu, negu reaguosiu kaip dauguma – nereaguosiu iš viso.
Mielieji skaitytojai, lietuviai, kreipiuosi į jus! Nustokime darkyti mūsų nuostabią kalbą! Nustokime keiksnoti užsienietiškai ir pradėkite keiksnoti lietuviškai. Po šimts pypkių, kakalutų, rūta žalioji!
Prisiminkime M.Daukšą ir jo „Postilės“ „Prakalbą į malonųjį skaitytoją“, prisiminkime, kaip jis mokė, jog tauta, nevartojanti savo kalbos, yra niekinga.
Svarbiausia – prisiminkime, kad kalba – „bendras meilės ryšys“, „pilietiškumo tėvas“, „valstybės sargas“. „Sunaikink ją,- užtemdysi saulę danguje, sumaišysi pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę“.
Prašau visų lietuvių vardu – nesunaikinkime jos.
